Gulago voratinklyje

1949 m. balandžio 14 d. mane iš pamokos pakvietė į direktoriaus kabinetą, kuriame radau ne mokyklos direktorių, o manęs laukiantį leitenantą Sobolevą. Jo iki tol nebuvau matęs, nors „saugumo rūmuose“ Kupiškio centre jau buvau pabuvojęs du kartus, kur mane kamantinėjo, ar nesu matęs „miškinių“, nes mes gyvenome netoli miškelio ir „miškiniai“ tikrai retkarčiais užeidavo. Tačiau nei aš, nei kiti neprisipažindavome matę „miškinius“. Net į suguldytus Kupiškio miestelio aikštėje nukautųjų miškinių kūnus žiūrėdavome tik iš tolo, bijodami prieiti arčiau, kad neįtartų, jog turime ryšių su „banditais“. Dar dažniau užeidavo „stribai“, ieškodami „miškinių“ ne tik palėpėse, bet ir stalčiuose tol, kol negaudavo lašinių ir „naminės“. Šį kartą iš „saugumo rūmų“ manęs jau nebeišleido: man buvo pareikšta, kad mūsų šeima kaltinama pabėgimu iš tremties ir aš esu areštuotas. Iš manęs buvo paimti visi dokumentai, pinigai, visi vadovėliai ir kiti popieriai, visos rašymo priemonės, diržas, batų raišteliai, išpjautos iš visur, kur tik buvo, metalinės sagos, nukirpti plaukai, o po to aš buvau uždarytas į laikino sulaikymo kamerą, kuri tuomet, kaip ir visos panašios „įstaigos“, buvo vadinama tik rusiškai: KPZ – „kamera predvaritelnogo zakliučenija“. Varant per Kupiškio miestelį ir pačioje kameroje turėjau laikyti kelnes, kad jos nenusmuktų. Tik vėliau iš sargybinio trumpam laikui išsiprašęs adatą su siūlu, prisisiuvau pagaliukus, kad galėčiau bent kelnes susisegti.

Tą pačią dieną mokykloje buvo areštuota mano sesuo Danutė, o ligoninės palatoje, kurioje tuo metu gulėjo mūsų motina, buvo pastatyta sargyba. Po kelių dienų, kai motina buvo išrašyta iš ligoninės, ir ji taip pat atsidūrė KPZ, o kitą dieną visą mūsų šeimą išvežė į Panevėžio kalėjimą – raudonų plytų pastatą pačiame miesto centre, šalia miesto sodo.

Dar sėdėdamas Kupiškio KPZ, aš labai apgailestavau, kad nepaklausiau fizikos mokytojo S. Vaitiekos įspėjimo, pasakyto man pora dienų prieš areštą, jog mūsų šeimai reikėtų „išnykti“ iš Kupiškio apylinkių, nes gali mus suimti. Tuomet aš dar tikėjau tais dokumentais, kuriuos buvome gavę Ustj–Kalmankos rajone, ir kurių dėka mes visai legaliai gyvenome Lietuvoje, būdami priregistruoti Kupiškio rajono Smilgių kaime. Be to ir bėgti nebuvo kaip – motina sirgo ir gulėjo Kupiškio miestelio ligoninėje.

Panevėžio kalėjime sutikau ir daugiau savo likimo draugų, tarp jų ir mano bendraamžių. Su manimi kameroje sėdėjo labai gyvas ir energingas jaunuolis Liepa, tylus ir kuklus Jonas Vileišis ir dar vienas mokinukas, kurio pavardės dabar nebeprisimenu, kaip nebeprisimenu ir kitų vyresnio amžiaus buvusių tremtinių pavardžių. Visus mus kaltino pabėgimu iš tremties ir visiems mums, remiantis 82-ju Baudžiamojo kodekso straipsniu, grėsė po 3 metus lagerio, o po to dar po penkis metus tremties, atimant piliečio teises. Panašiai kaltinamas buvo ir už mane jaunesnis vokietukas iš Prūsijos, kuriam buvo pavykę pasprukti į Lietuvą, kur glaudėsi pas berniuko pasigailėjusius žmones.

Kai aš papasakojau savo istoriją labiau patyrusiems kaliniams – rusams, o jų kameroje buvo labai daug ir visiems net vietos ant „narų“ (t.y. gultų) neužteko, tai jie, sužinoję, kad mūsų šeima, turėjusi galimybę 1946 m. išvykti į Lenkiją, to nepadarė, pareiškė, jog, gerai pasistengę, mes galėtume išvengti lagerio, nors tremties – „ne minovatj“: „Vy projavili sovietskij patriotizm, ostavajas v Sovietskom Sojuze, chotia mogli ujiechatj za granicu. Popadaj v karcer, objavi golodovku i trebuj prokurora. Pust tolkom vo vsiom razberiotsia. Tebe orden položen, a on v tiurmie sidit! Nam by tvojo obvinenije! Obiazateljno poprobuj postojatj za sebia, Chuže ne budet“.

Aš paklausiau patyrusių kalinių patarimo, užšokau ant kalėjimo lango ir, iškišęs rankos plaštaką pro „namordniką“ (langai kalėjimuose tuomet būdavo užmūryti taip vadinamais „namordnikais“, paliekant viršuje angą orui įeiti ir išeiti, todėl į kameras dienos šviesa beveik nepatekdavo ir elektros lemputės degdavo dieną ir naktį; tik praėjus keletui metų „namordnikai“ buvo nuimti, o paprastas stiklas languose buvo pakeistas nepermatomu, bet praleidžiančiu šviesą stiklu), pamojavau. Sutratėjo įspėjamieji šūviai iš sargybinio bokštelio, o į kamerą įšoko įsiutęs „operupolnomočennyj“, trumpiau vadinamas „operiu“. Už drausmės pažeidimą jis man atseikėjo 9 paras, ir aš atsidūriau viename iš karcerių, įrengtą kalėjimo požemyje. Viskas kol kas ėjo pagal patyrusių kalinių „nupieštą scenarijų“.

Karceryje buvo aklinai tamsu, karcerio sienomis varvėjo vanduo, todėl po kojomis buvo šlapia ir šalta, ką aš tuoj pat pajutau, nes buvau basas ir nurengtas iki glaudžių, kad negalėčiau iš nevilties pasismaugti, ar ką nors kitą sau pasidaryti. Vidury karcerio, kuris savo dydžiu priminė telefono būdelę, buvo įmūrytas cementinis stulpelis, ant kurio buvo galima pasėdėti, ir tai buvo visas karcerio „inventorius“. Vidurnakty pro karcerio duris įstumdavo medinę dėžutę, kurioje, susirietus galima būdavo pasnausti, tačiau anksti rytą, suskambus komandai „Podjom!“, tą dėžutę atimdavo. Pagal tą dėžutės padavimą ir atėmimą, o taip pat pagal kasdien pro karcerio langelį paduodamą stiklinę vandens ir 100 gramų duonos buvo galima skaičiuoti karceryje praleistas dienas. Kas trečią dieną duodavo dar po lėkštę karštos sriubos.

Patekęs į karcerį, aš iškart paskelbiau bado streiką, reikalaudamas susitikimo su prokuroru, kad šis, pasikalbėjęs su manimi, peržiūrėtų neteisingai vedamą mūsų šeimos bylą.

Pradžioje į šį mano reikalavimą niekas nekreipė jokio dėmesio, tačiau, kai aš devintąją badavimo dieną praradęs viltį, kad būsiu išgirstas ir išklausytas, ne atstūmiau, kaip visada, o išverčiau man paduotą pro langelį lėkštę sriubos ir ji, matyt, apliejo tą sriubą atnešusį kalėjimo darbuotoją, į karcerį įšoko įsiutęs „operis“ ir, pavertęs mane, pradėjo spardyti. Aš, gindamasis, jį gerokai apkandžiojau, už ką jis man batu taip trenkė į krūtinę, kad aš praradau sąmonę, o man iš burnos prapliupo kraujas. Dar ir dabar krūtinės ląstos rentgenogramose galima pastebėti to stipraus smūgio vietą.

Kai aš atsigaivelėjau, mane aplankė kalėjimo viršininko pavaduotojas, gana nedidukas ir gana malonus žmogelis baltu kiteliu. Jis man pasakė, kad veltui aš rizikuojąs savo sveikata ir pasiuntė mane į kalėjimo ligoninę, pažadėdamas po ligoninės būtinai iškviesti prokurorą ir organizuoti man susitikimą su juo.

Į kalėjimo ligoninę aš pats jau nebegalėjau nueiti ir buvau nuvestas už parankių. Ligoninėje pragulėjau daugiau negu savaitę, ten mane gana neblogai gydė ir visai padoriai maitino. Iš ligoninės patalpino jau į kitą kamerą ir kitą dieną buvau iššauktas į susitikimą su prokuroru. Prokuroras išklausęs mano pasakojimą, davė kelis lapus popieriaus ir pieštuką, liepdamas viską surašyti. Paskaitęs mano rašinį, jis pasakė, kad per 48 valandas viską išsiaiškinsiąs. Savo žodį jis ištesėjo. Lygiai po dviejų parų aš vėl buvau iškviestas į tardymo kambarį ir man buvo pranešta, kad Ustj–Kalmankos rajono komendantūra patvirtino, jog buvo išdavusi mums grįžimui į Lietuvą dokumentus. Apie tai, kad mes ankščiau buvome pabėgę iš Ustj–Pristanės rajono, savo rašinyje aš nutylėjau, o kadangi tuomet kompiuterių dar nebuvo, tai išsiaiškinti tą mūsų pabėgimą, perverčiant šimtus tūkstančių bylų, žinoma, niekas negalėjo. Todėl prokuroras turėjo pripažinti, kad pabėgimo fakto nebuvo, o buvo tik Ustj–Kalmankos komendantūros, supainiojusios lietuvius su lenkais, klaida, už kurią mes nebuvome atsakingi. Todėl mūsų byla buvo nutraukta ir mums buvo paskelbta, kad mūsų šeima bus grąžinta į buvusią tremties vietą, netaikant jokios papildomos bausmės.