Gulago voratinklyje

Iš Panevėžio kalėjimo mus perkėlė į Vilnių, į taip vadinamą „persiuntimų kalėjimą“ (nežinau, kaip tiksliai jį reikėtų vadinti lietuviškai, o rusiškai jis vadinosi „peresyljnaja tiurjma“). Kalėjimas stovėjo labai gražioje vietoje, ant kalno nelabai toli nuo Rasų kapinių, ir nuo to kalno labai gerai būdavo matomas Gedimino pilies bokštas ir beveik visas Vilniaus senamiestis. Tame kalėjime prabuvome gana ilgai, nes reikėjo sulaukti, kada bus suformuotas „etapas“, pervežantis kalinius atitinkama kryptimi.

Po kurio laiko mus pervežė į Maskvą, kur mus su kitais panašiais kaliniais (tuomet trėmė nemažai taip vadinamų „kosmopolitų“, kuriuos kaltino „preklonenijem pered zapadom“) kelis kartus „voronokais“ (tai tokie uždari autobusiukai be langų, skirti kaliniams vežioti, ant kurių šonų užrašyta „Chleb“, „Miaso“ ar kiti panašūs užrašai) vežiojo, o naktimis ir pėsčiomis varinėjo iš vieno kalėjimo į kitą. Su „kosmopolitais“ keliauti buvo gana įdomu, nes tai buvo išsilavinę kultūringi žmonės, o ne kokie nors „urkos“, nors ir tie dažnai būdavo gana apsiskaitę (kalėjimų bibliotekose tuomet buvo galima rasti net tokių knygų, kurių „laisvėje“ vargu ar būtum galėjęs gauti) ir gyvenimo matę žmonės, įdomūs pasakoriai, tik jų papročiai buvo man nepriimtini. „Kosmopolitai“, o tarp jų buvo ir universitetų profesorių, ir rašytojų, ir dailininkų, ir didelių įmonių vyr. inžinierių (su mani iki pat Sibiro, perkeliamas iš vieno „etapo“ į kitą, keliavo vieno Maskvos metalinių guolių fabriko vyr. inžinierius, kuris buvo apkaltintas tuo, kad išsitaręs, jog vokiškas plienas geriau tinkąs guolių gamybai negu tarybinis), kalėjimų kamerose surengdavo „kultūrinius vakarus“,„disputus“, skaitydavo paskaitas kitų kalinių pageidaujamomis temomis, o už tai iš jų nei „urkos“, nei „vory v zakone“ neatiiminėjo nei drabužių, nei su savimi vežamų produktų, kas kalėjimuose buvo įprastu dalyku: jei atėjęs į kamerą naujas kalinys, nežinodamas kalėjimo papročių, nesusiprasdavo iškart pasidalinti turimu turtu su „kamera“ (tiksliau su „kameros valdžia“, sudaryta iš „urkų“ ir „vagių aristokratijos“ – „vorov v zakone“), tai iš jo, atimdavo viską, o jei šis dar bandydavo priešintis, tai žiauriai sumušdavo.

Kartu su „kosmopolitais“ buvo vežami įvairių religijų dvasininkai pavadinti „sektantų“ vardu, ir kitų tautybių tremtiniai ir kaliniai: latviai, estai, moldavai vokiečiai, ukrainiečiai, Krymo totoriai, kalmukai, čečėnai ir kiti. Keliaudamas su jais, aš sužinojau, kad už pabėgimą iš tremties bausmės ne visiems buvo vienodos: jei mums, lietuviams, latviams, estams grėsė tik po 3 metus lagerio su po to sekusia tremtimi, tai vokiečiams, čečėnams už tą patį prasižengimą grėsė jau 25 metai lagerio ir po lagerio – amžina katorga. Aš pats savo akimis mačiau tų slaptų įsakų, vadinamų „ukazais“, tekstus su Stalino, Molotovo, Vorošilivo, Kalinino, Gorkino parašais.

Iš Maskvos patekome į Sverdlovską, kur vėl laukėme atitinkamo „etapo“, po to – į Omską, po to – į Novosibirską, po to – į Barnaulą ir galų gale – į Aleisko KPZ, kur vėl susitikau su motina ir Danute. Tai buvo jau 1949 m. lapkričio pradžioje, ir Altajuje jau gulėjo sniego pusnys. Iš motinos ir Danutės pasakojimų susižinojau, kad iki Barnaulo jos važiavo kartu su mūsų pažįstama 1941-jų metų tremtine Birute Žindulyte, kuri dėl nepilnametystės taip pat buvo atleista nuo lagerių, kai tuo tarpu Birutės motina buvo nuteista trejiems metams.

Iš Aleisko visa mūsų šeima (šįkart jau visi trys kartu), lydima kareivėlio su ant peties paklabintu šautuvu, atkeliavom į Ustj–Kalmankos rajono Čaryšo tarybinį ūkį, iš kurio buvome išvažiavę truputį daugiau negu prieš trejus metus – ankstyvą ir gražų 1946-jų metų rudenį. Keliaudami „etapais“, mes jau buvome pripratę prie kareivių, rankoje laikančių šautuvus su nuogais durtuvais, aplink bėgiojančių piktų vilkšunių, kurie piktai urgzdavo, jei pabandydavai pajudinti užpakalyje sunertas rankas. Todėl dabar, keliaujant iš Aleisko į Ustj–Kalmanką, kai nebebuvo nei nuogų durtuvų, nei atkištų šautuvų, nei didžiulių piktų šunų, nei dar piktesnių komandų – perspėjimų „šag v pravo, šag v levo, sčitaetsia pobiegom – strieliajem bez predupreždenija“, viskas atrodė neįprasta ir neįtikėtina, lyg keistas sapnas. Eidami galėjom kalbėtis į valias, o kalbėti, tiek mėnesių nesimačius, tikrai buvo apie ką; su savo rankomis galėjome daryti, ką norime, o kareivėlis net vieną iš ryšulėlių nešti padėjo ir šiaip buvo gana mandagus.

Taip ir nuklampojome beveik 60 km. per sniegą su mažyčiais ryšulėliais, su pavasariniais drabužiais, tais pačiais, kuriuos vilkėjome Lietuvoje balandžio mėnesį, suėmimo metu.

Tarybiniame ūkyje mus atpažino to ūkio melžėjos ir apgyvendino mus savo barake ant „palačių“ (tai gultai pačioje palubėje, kur visuomet žymiai šilčiau negu apačioje). Subėgusios pažįstamos moterėlės prinešė maisto, drabužių, avalynės, ir mes jau kitą rytą galėjome eiti į darbą. Taip prasidėjo antrasis tremties periodas, žymiai lengvesnis už pirmąjį. Iš Lietuvos jau galėdavome gauti siuntinius. Iki šiol saugau lietuviškus vadovėlius, gautus nuo klasioko ir suolo draugo Vytauto Pivoriūno. Ne kiekvienas tais laikais išdrįsdavo palaikyti ryšius su tremtiniais ir kaliniais. Juk tai galėjo pakenkti būsimai karjerai, o kartais – baigtis dar blogiau. Vytautas išdrįso. Dabar jis gyvena Vilniuje ir aktyviai dalyvauja Vilniaus kupiškėnų klubo veikloje. Jis ir buvęs klasės seniūnas Stasys Karazija yra pagrindiniai kasmetinių Kupiškio gimnazijos 1949 m. laidos absolventų susitikimų organizatoriai. Į tuos susitikimus Vytautas nuveža ir mane, nes aš, grįžęs į Lietuvą, taip ir neįsigijau savo „arklio“.