Gulago voratinklyje

Iš pradžių mes (aš ir Danutė) persikėlėme į Čekanichos gyvenvietę, kuri buvo prie pat Obės, už kurios – jau stepių rajonai, ir apsigyvenome pas Zabielskių šeimą. Kadangi viena iš Čekanichos artelių 67-jame kvartale turėjo deguto fabrikėlį ir arklį jame, kuris vežiodavo į tą fabrikėlį kelmus, tai aš pasiūliau artelės vadovams apsikeisti šienu: jiems nereikės vežti šieno iš Čekanichos į 67-jį, o man iš 67-jo į Čekanichą. Tai buvo abipusiai naudinga, nes nuo 67-jo kvartalo iki Čekanichos – daugiau nei 20 km labai blogo kelio, todėl mano pasiūlymas buvo priimtas. Savo šieną aš perdaviau deguto fabrikėliui, o Čekanichoje su savo karvute atsiveždavau iš man nurodytos vietos (Altajuje žiemos sausos ir šienas laikomas ten, kur jis pjaunamas, didžiulėse kupetose, vadinamose „stogais“ ir „zarodais“) po mažytį vežimėlį. Karo metu Sibire buvo įprasta karvėmis ne tik šieną vežioti, bet ir arti.
Kai 67-jame kvartale, mums persikėlus į Čekanichą, mus šiek tiek primiršo, buvo galima planuoti ir mūsų išnykimą iš Čekanichos, nes Čekanichoje apie mūsų mamos pabėgimą iš etapo, išskyrus lietuvius – tremtinius, niekas nežinojo.
Iš Čaryšo tarybinio ūkio į Čekanichą žiemą atvažiuodavo brigada darbininkų išsikirsti tarybinio ūkio statyboms išskirto miško. Tos brigados arkliams irgi reikėjo šieno, todėl man nesunku buvo susitarti su brigadininku, kad jie paimtų iš manęs šieną Čekanichoje, o man atiduotų tarybiniame ūkyje, į kurį ruošėmės slapčia persikelti.

Per tą laiką pasikeitė artelės Čekanichoje vadovybė, ir naujasis artelės vadovas, kai aš pasakiau, kad dabar noriu išsivežti visą savo šieną iš man nurodytos vietos, tokį mano sprendimą užprotestavo ir šieno išsivežti neleido. Teko kreiptis į teismą ir, kadangi aš turėjau daug liudininkų, man pavyko tą bylą laimėti, nors daug kas netikėjo, kad kažkokiam berniūkščiui pavyks įveikti prityrusius biurokratus. Teismas ne tik patvirtino mano teisėtumą, bet, atsižvelgdamas į tai, jog iš manęs buvo atimtas vienas mano vežamas vežimas šieno, priteisė, kad artelė atvežtų visą man priklausantį šieną ir sukrautų mano nurodytoje vietoje. Civilinės bylos sovietiniuose teismuose buvo svarstomos atvirai ir juose buvo galima siekti ir pasiekti tam tikrą teisingumą. Visai kitaip buvo sprendžiamos politinės bylos. Stalino laikais sprendimus jose priimdavo „trejetukas“ net nematydamas pačių kaltinamųjų, o turėdamas tik pagal baudžiamojo kodekso straipsnius sugrupuotus jų sąrašus ir tardytojų išvadas. Kaltinamasis sužinodavo „teismo“ nuosprendį ne iš „teisėjų“, o iš to nuosprendžio vykdytojų. Net patys suėmimai vykdavo slaptai. Žmonės tiesiog dingdavo. Ir tai dažniausiai vykdavo naktimis. Niekas, nei paprastas darbininkas, nei, tuo labiau, profesorius ar aukštas pareigūnas, negalėjo būti visiškai tikras, kad ateinančią naktį nebus suimtas. Net patys tardytojai negalėjo būti tuo tikri.

Tuo metu jau buvo pasibaigęs karas, gyvenimas buvo jau šiek tiek palaisvėjęs, iš frontų grįžę buvę kariai keitė iki tol buvusius vadovus, todėl mums buvo ne taip jau sunku nepastebėtai „išnykti“ iš Čekanichos ir atsirasti Čaryšo tarybiniame ūkyje. Ten apsigyvenome viename kambarėlyje su Lozovickių ir Žeimų šeimomis. Kadangi tas barakas, kuriame apsigyvenome, buvo apgyvendintas lenkų, buvusių tremtinių, pas kuriuos paskutiniu laiku neretai atvažiuodavo giminaičių ir šiaip pažįstamų iš kitų vietų, tai mūsų atsiradimas tarybiniame ūkyje niekam įtarimo nesukėlė. Patekę į dirbančiųjų sąrašus, po kurio laiko mes tapome visiškai legaliais gyventojais.

1946 m. Sovietų sąjungoje gyvenusiems lenkams buvo pasiūlyta ir leista persikelti į Gdansko sritį, kurią, iškėlus iš jos iki tol ten gyvenusius vokiečius, reikėjo apgyvendinti lenkais, panašiai kaip Karaliaučiaus, pervadinto Kaliningradu, sritis buvo apgyvendinta emigrantais rusais, baltarusiais, ukrainiečiais ir t.t.

Mūsų šeimai atsirado galimybė persikelti į Gdanską kartu su Lozovickių ir Žeimų šeimomis, tačiau mes nusprendėme grįžti į Lietuvą, kadangi Ustj–Kalmankos rajono speckomendantūra, kuri tvarkė lenkų emigracijos reikalus, mums paaiškino, kad taip padaryti mes turime teisę, ir išdavė atitinkamus dokumentus.

Pardavę karvutę Zoją (Sibire priimta karves – šeimų maitintojas – vadinti maloniniais moteriškais vardais) ir daržą, 1946 m. lapkritį mes grįžome į Lietuvą. Apsigyvenome pas motinos seserį Emiliją Petrylaitę – Pakarklienę, gyvenusią Smilgių kaime, visai šalia Kupiškio. Tai buvo labai patogu, nes buvo nutarta, kad man ir Danutei, praleidusiems daugiau nei 5 metus tremtyje, nelankant jokios mokyklos, dabar reikia būtinai mokytis, vejantis buvusius mokslo draugus, turėjusius galimybę ir karo metais tęsti mokslą.

Kupiškio gimnazijos vadovybė į tokį mūsų norą atsižvelgė labai palankiai: tuometinis gimnazijos direktorius L. Jonuška ir mokymo dalies vedėjas K. Pajarskas ne tik priėmė į gimnaziją, bet ir leido, laikant eksternu egzaminus „šokinėti“ iš klasės į klasę, neprasimokius jose pilnų metų. Labai daug padėjo ir tos gimnazijos mokytojai, kurių aš, per dvejus metus, praėjęs nuo trečiosios iki aštuntosios klasės (kurios pilnai baigti, deja, jau nebepavyko) turėjau labai daug (taip pat kaip ir puikių, man labai palankių klasės auklėtojų). Gal todėl, kad aš mokiausi gana gerai, o gal ir todėl, jog jie žinojo mano „margą“ praeitį, visi mokytojai (išskyrus rusų kalbos mokytoją rusę, sovietų karininko žmoną, kurią ne tik aš, bet ir daugelis kitų gimnazistų, nelabai gerbė) man rodė ypatingą palankumą. Todėl mokymąsi Kupiškio gimnazijoje, nors tuomet laikai nebuvo lengvi ir ramūs, aš dažnai prisimenu kaip vieną šviesiausių savo gyvenimo periodų, su dideliu dėkingumu savo mokytojams ir auklėtojams. Kiekvienas susitikimas su jais (nors gyvų kasmet lieka vis mažiau) ir su buvusiais mokslo draugais – tikra šventė. O progų susitikti pasitaiko nemažai, nes aš beveik kasmet dalyvauju buvusių klasiokų susitikimuose. Tie susitikimai ruošiami kas penkeri metai, tačiau man, priskiriamam bent kelioms laidoms, nors aš tesimokiau jose vos po kelis mėnesius, susitikinėti tenka žymiai dažniau. Jei nebūtų dviejų peršokimų per klasę vasaros atostogų metu, kuomet aš laikydavau egzaminus už klasę, kurioje nesimokiau nė vienos dienos, klasiokų susitikimuose tektų dalyvauti net dažniau negu kasmet. O be to būna ir jau daug metų kasmet vykstantys Jakūbonių pradžios mokyklos auklėtinių susitikimai savo pačių, dar visai vaikų, sodinto miškelio pavėsyje, prisimenant tuos, kurie žuvo kruvinais pokario metais (o žuvo net kelios dešimtys, pavyzdžiui, tik iš vienos – Šimulionių šeimos iš Puziniškio– net septyni ir liko tik vienas – vyriausias brolis Povilas). Nebesurandu tik Panevėžio gimnazijos meto mokslo draugų. Pavyko surasti tik vieną – Vytautą Banelį, bet jis – Jungtinėse Amerikos Valstijose, jau silpnokos sveikatos ir todėl nesiryžta ilgai kelionei. Pamažu retėja mokslo draugų gretos, bet, kol gyvi, stengiamės nepamiršti vienas kito.

Aš jau buvau bebaigiąs Kupiškio gimnazijos paskutiniąją – aštuntąją – klasę (tarpukario Lietuvoje pradžios mokyklos klasės buvo vadinamos skyriais, ir tik po pradžios mokyklos baigimo galėdavai stoti į gimnazijos pirmąją klasę ir, kad gimnaziją baigtum, turėdavai mokytis dar aštuonetą metų), buvau net šimtadienį iki jos baigimo atšventęs ir jau svajojau apie Vilniaus universitetą, į kurį įstodamas aš būčiau atstatęs jau visus tremtyje prarastus mokslo metus, kai bolševikinis režimas mūsų šeimai dar kartą parodė savo nagus.