Gulago voratinklyje

69-ojo kvartalo barake, į kurį mūsų šeimą perkėlė iš 67-ojo kvartalo, su mumis gyveno kelios vietinių – daugiausia rusų, nors buvo ir kazachų bei totorių, o taip pat dvi lietuvių šeimos: Šapokienė (minėtojo istoriko Šapokos brolio žmona, mokytoja) su dviem sūnumis (jau minėtaisiais Vytautu ir Aldu, pastarasis dabar gyvena Šiauliuose) ir maža dukryte Danute (ji dabar gyvena Vilniuje Grinbergienės pavarde ir Romos vardu,* yra sporto apžvalgininkė, kurį laiką buvo net „Lietuvos Aido“ redaktore**) ir Janušauskienė (taip pat mokytoja, tačiau ne ta Janušauskienė, su kuria mus vežė iš Pušaloto, o jau kita) su dukra Alge, kuri dabar gyvena Vilniuje. Janušauskienė iš Pušaloto tuomet gyveno su dukra Danute ir sūnumi Apoliuku (pats Janušauskas, kaip jau minėjau, buvo jau suimtas) Čekanichos gyvenvietėje. Ten gyveno Zabielskių iš Dzūkijos šeima (dabar motina ir dukros gyvena Kaune, jaunesnioji dukra mirė Vilniuje), Gineičių šeima ir kitos jau man nepažįstamos šeimos. Berods, net dabar Čekanichoje tebegyvena nuo anų laikų užsilikusi lietuvė. Julija Zabielskytė (kuri, kaip jau minėjau, neseniai mirė Vilniuje) buvo ją net nufilmavusi savo kelionės po Altajų metu jau nepriklausomos Lietuvos metais. To filmo, vaizduojančio tą lietuvę, atliekančią taigos laukymėlėje senovės lietuvių pagoniškas apeigas, o taip pat buvusių mūsų tremties vietų vaizdus po 50 metų, kopiją turi minėtas Apolinaras Janušauskas iš Salininkų. Buvusias tremties vietas yra aplankęs ir jau minėtasis mano vaikystės laikų draugas Aldas Šapoka. Jis bandė surasti savo tėvo kapą Krasnojarsko srityje buvusio Rešotų lagerio teritorijoje, o taip pat savo senelio kapą Altajaus krašte, taigos 35-ajame kvartale, netoli čia ne kartą jau minėtojo 67-ojo kvartalo. Jis nerado ne tik kapų, bet ir seniau stovėjusių barakų, kuriuose mes tremtyje gyvenome. Ir 67-ajame, ir 69-ajame kvartaluose jokių pastatų nebelikę. Vietoje jų, kaip ir buvusiose kirtavietėse, jau augo naujas miškas.

2005 m. vasarą ir aš aplankiau senąsias tremties vietas. Atsivežiau fotografijų ir video filmų. Nufotografavau ir Barnaulo kalėjimą, kuriame sėdėjo ir buvo sušaudytas jau minėtasis Pušaloto mokytojas Pranas Janušauskas. Tame kalėjime 1949 metais teko pasėdėti ir man. Atsivežiau ir senų, dabar labai apleistų, Barnaulo kapinių fotografijų, ir savo motinos kapo fotografijų naujosiose Barnaulo kapinėse. Nufotografavau ir tas duobes, kurios liko senosiose kapinėse tose jų vietose, kuriose buvo laidojami sušaudyti politiniai kaliniai. Juos atvarydavo naktimis grupėmis ir liepdavo sau išsikasti grupiniam laidojimui duobes. Sušaudžius vieną grupę, kita grupė ją užkasdavo. Tik paskutinę duobę užkasdavo sušaudymą atlikę kareiviai. Dabar, įdubus žemei, beliko tik gilokos duobės. Bet ir joms gresia išnykimas: Barnaulkos vanduo, grauždamas krantą, išplauna sušaudytųjų kaulus. Bėgantis laikas kaip ir tekantis Barnaulkos vanduo naikina praeities pėdsakus…

Pragyvenę labai sunkią 1941-1942 m.m. žiemą, jos pamokyti, mūsų žmonės pradėjo kasti sau darželius nederlingoje taigos žemėje, tačiau, orams atšilus, prasidėjo naujas trėmimas: iš visų kvartalų ir juose esančių barakų rinko kokiu tai stebuklu išlikusius neatskirtus nuo šeimų vyrus (dabar jau kartu su šeimomis), jaunesnes moteris ir mergaites, o taip pat, žinoma, jau ūgtelėjusius paauglius, tampančius jaunuoliais, ir moteris su paūgesniais vaikais, formuodami naujus ešelonus. Vežė juos visus pradžioje sunkvežimiais ir traukiniais, po to Lenos upe prie Laptevų jūros. Kai kurie laimingesnieji pateko į Įgarką (dar ešelono formavimo metu to ešelono viršininkai aiškino, kad, nuvykę į Įgarką, žmonės pateksią į naujo uosto statybas ir maitinsiąsi amerikoniškais konservais, kas, esą, žymiai geriau negu darbas taigoje, kur – tik sniegas, uodai ir kitoks „gnusas“***), o kiti – į Laptevų jūros salas. Nuvežtųjų į Šiaurę tikrovė pasirodė visai kitokia negu buvo pasakota, žymiai sunkesnė negu mūsų, pasilikusių taigoje. Apie tai jau parašyta nemažai atsiminimų, aš ten nebuvau, todėl nieko nei pridėti, nei atimti negaliu. Žinau tik, kad tuomet iš 67-jo kvartalo išvežė jau minėtąsias Ladukienę ir Juodvalkienę, Karosų šeimą, Vaitkevičius ir kitus. Ar kas iš jų išliko gyvas, ar grįžo į Lietuvą – nežinau. Tarp grįžusiųjų sąrašų buvau užtikęs Ladukienės pavardę, tačiau jos surasti ir susitikti su ją, kad įsitikinčiau, jog tai – ta pati Ladukienė, taip ir nepavyko. Vargu, ar ji dar gyva, kai man, tada buvusiam dar tik paaugliuku, jau šitiek metų?!

Nors mūsų šeima ir išliko neišvežta į Šiaurę, tačiau kitą žiemą mūsų motina Marija Šukienė buvo suimta (kratos metu mūsų kambarėlyje buvo rasta keletas gabalėlių sudžiūvusios „živicos“, iš kurios, kaip jau minėjau, mes gamindavome kramtomosios gumos pakaitalą – „sierą“, turėjusią stepių kaimuose nemažą paklausą, kadangi „sieros“ kramtymas buvo ne tik malonumas, bet ir padėdavo apsisaugoti nuo dėl vitamino C stokos siautėjusio skorbuto, kurį ten vadindavo „cynga“). Etapo metu mūsų motinai pavyko pasprukti nuo gerokai pagėrusios sargybos. Kelias dienas ir naktis paklajojusi po taigą viduržiemyje, nakvodama žvėrių išraustuose urvuose (susikurti laužą ji bijojo, nors degtukų ir turėjo, nes dūmus galėjo pastebėti jos pasigedę ir ieškantys sargybiniai, o nakvoti lauke – reiškė mirtį, nes laikėsi tokie šalčiai, kad net tvoros poškėjo), ji galų gale priėjo jos kraštą. Kaip mama vėliau pasakojo, ji, prisiminusi mano pasakojimus apie kaimus stepėse, kuriuose aš mainydavau „sierą“ į bulves, stengėsi, eidama taiga, laikytis pietvakarių krypties, ir tai buvo teisingas sprendimas, leidęs jai pasiekti stepių rajonus. Juk jei būtų pasukusi rytų ar šiaurės rytų kryptimi, tai vargu ar būtų išėjusi iš bekraštės taigos. Nuėjusi stepe kelis šimtus kilometrų, nakvodama pakeliui pasitaikiusių kaimų nuošalesnėse pirtelėse, mama pagaliau nutarė sustoti, tikėdamasi, kad taip toli jos jau nebeieškos – ne tokia svarbi „persona“ ji esanti. Apsistojo pas vieną rusę, kuri, norėdama sužinoti, ar ji jau našlė, ar dar ne, o taip pat, ar dar gyvas jos sūnus, paimtas į kariuomenę beveik kartu su savo tėvu, prašydavo burti ir aiškinti sapnus kiekvieną pakeleivį, užsukusį į jos sodybą. Pragyvenusi su savo šeimininke daugiau nei metus, mūsų motina sužinojo apie Čaryšo tarybiniame ūkyje gyvenančius lenkus, po Lenkijos padalijimo tarp Vokietijos ir SSSR ištremtus iš Vilniaus krašto. Kai, prasidėjus Vokietijos ir SSSR karui, buvo sudaryta sutartis tarp SSSR ir Lenkijos vyriausybės emigracijoje, buvę tremtiniai tapo sąjunginės valstybės, kariaujančios prieš Vokietiją, piliečiais, ir jų gyvenimas žymiai palengvėjo. Išklausę mūsų motinos papasakotą istoriją apie paliktus taigoje vaikus, kurių labai išsiilgusi, lietuvių kilmės lenko Žeimo šeima ir senukas Lozovickis, kurio žmona – lietuvė nuo Švenčionėlių – ką tik buvo mirusi ir ilsėjosi tarybinio ūkio kapinaitėse, nutarė padėti mūsų šeimai. Tam pritarė ir tą senuką išlaikanti jo dukra Bronka, turėjusi draugių tarybinio ūkio kontoroje. Jiems pavyko mūsų motiną priregistruoti minėtame tarybiniame ūkyje, kuriame karo metais labai trūko darbo rankų, įrašant ją į to ūkio darbininkų sąrašą neseniai mirusios Lozovickajos pavarde.

Visą tą laiką mes (aš ir Danutė) nežinojome, kur yra mūsų motina ir ar ji dar gyva. Iki mūsų buvo atėjęs tik gandas, kad ji pabėgusi iš etapo ir dingusi taigoje. Aš, galvodamas, kad ji galėjo pabandyti patekti į stepės kaimus ir pasislėpti juose, ieškojau jos bent keliuose rajonuose, atsilygindamas „siera“ mane apnakvydinusiems žmonėms už maistą ir nakvynę, tačiau į tas vietas, kur buvo mano mama, nebuvau nukeliavęs, todėl nieko taip ir nesužinojau.

Po motinos suėmimo aš su Danute grįžau iš 69-jo kvartalo į 67-jį kvartalą, kur žemė buvo šiek tiek derlingesnė ir gyvenimo sąlygos šiek tiek geresnės. Apsigyvenome Kozlovų šeimos namelyje, kurį Kozlovai, išsikeldami į kitą gyvenvietę, paliko mums kartu su daržu prie to namelio ir tuščiu tvartuku, kuriame jie ankščiau laikė savo karvutę. Taigos skynimuose mes (aš ir Danutė) išsikasėme ir aptvėrėme dar kitą, daug didesnį, daržą, taigos laukymėse prisipjovėme žolės ir prisidžiovinome šieno, nes viename iš stepės kaimų viena rusė buvo pažadėjusi mums parduoti už atsivežtą iš Lietuvos tėvo paltui pirktą medžiagą telyčaitę: tuometiniai sovietiniai įstatymai neleido vienai šeimai turėti dvi karves, todėl reikėjo tą telyčaitę arba parduoti, arba papjauti.

Kai beveik po dviejų metų vieną naktį slapčia sugrįžusi mūsų motina pagaliau mus susirado, ji labai nustebo ir apsidžiaugė, kad mes ne tik gyvi ir sveiki, bet ir tapome Sibiro taigoje beveik „fermeriais“, turintys ir didelį daržą, ir karvutę.

Tą pačią naktį mama išsivedė mane pas save, kad aš žinočiau, kaip ją vėliau surasti, ir mes pradėjome planuoti, kaip visai mūsų šeimai persikelti į Čaryšo tarybinį ūkį, nesukeliant įtarimo, kad mūsų mama taigoje nežuvo, nes tai galėjo atnaujinti jos paieškas.

________________________

* Pabėgusi iš tremties ir sugrįžusi į Lietuvą, ji sugebėjo gauti pasą savo pusseserės Romos Griniūtės vardu ir todėl nebuvo susekta ir suimta. Pati Šapokienė, Danutės motina, visą sovietmetį pragyveno besislapstydama.

** Dėl savo principingumo ji neįtiko tuometiniams „Lietuvos Aido“ valdytojams ir turėjo palikti redaktorės pareigas. Paskutiniu metu dirbo „Ekstros“ redakcijoje. Mirė nuo širdies smūgio, ištikusio ją, sėdint už darbo stalo ir priiminėjant sveikinimus gimtadienio proga.

*** Taigoje vasarą ypatingai įkyrėdavo uodai ir mažytės muselės, vadinamos „moška“. Gindamiesi nuo uodų, vaikščiodavome išsitepę rankas ir kaklą degutu, veidus dengdavome tinkleliais, o namuose ir žeminėse dieną naktį smilkdavo kokio nors kelmo gabalas: geriau skendėti dūmuose negu dusti skaudžiai geliančių uodų debesyse. O nuo muselių apsiginti iš viso nebuvo įmanoma. Nuo jų užtindavo akys, užsikimšdavo nosis.