Gulago voratinklyje

Iš šio aprašymo gali susidaryti įspūdis, kad viskas buvo labai paprasta: prisivirei „sieros“ – ir tu su bulvėmis! Iš tikrųjų viskas buvo žymiai sudėtingiau. Visų pirma, verdant tą „sierą“, aplinkui pasklisdavo toks stiprus verdamos smalos kvapas, kad pagal jį jos „virėją“ sugauti būtų visai nesunku, o tada jau „už valstybinio turto grobstymą“ – lageris neišvengiamas. Todėl ją virti tekdavo įlindus į taigos glūdumą, tolokai nuo gyvenvietės, ir taip, kad nebūtų daug į viršų kylančių dūmų, kuriuos sargyba iš savo bokštų galėtų pastebėti. Be to, stebint besikeičiančią verdamų sakų spalvą, reikėjo pagauti tą momentą, kada ji bus „kaip tik“, nes, tik truputėlį „nedavirus“, smala lips prie dantų, o truputėlį „pervirus“, – trupės ir nebus tąsi, todėl netiks vartojimui. Skirtumas tarp tų „truputėlių“ matuojamas sekundėmis, todėl reikėjo arba labai gerų įgūdžių (o iš kur jie pas mus, naujokus taigoje?) arba neišvengiamai būdavo daug „broko“, kol galų gale pavykdavo gauti „kokybišką“ produkciją“. Antra, dideli nuotoliai irgi daug reiškė, kai žiemos metu dienos trumpos, o gyvenviečių pusiaukelėje nėra. Tekdavo eiti parą ar pusantros, o kartais ir dvi, kai tekdavo vežti rogutes užpustytu keliu. O naktys Sibire ne tik šaltos, bet ir baisokos, ypatingai, kai vilkams ateina rujos metas. Ką tu, būdamas vaikas, su jais padarysi, nors ir turi degtukų, kuriais gali uždegti su savim vežamas pušies šakeles bei šieno kuokštelius? Ar ilgam jų užteks? Trečia, jau minėtieji „buranai“, kurie taigoje dar gali būti šiek tiek pakenčiami, nors ir užverčia miško kelius ir takus pusnimis ne tik iki juosmens, bet ir virš galvos, tačiau stepėje, kur lygu ir plyna, nei medelio, nei krūmelio, jie taip įsisiautėja, pakeldami nuo žemės į orą beveik visą sniegą, kad net kvėpuoti tampa nebeįmanoma, o ištiesus ranką, rankos pirštų matyti jau nebegali. Tokiomis sąlygomis gana greitai gali pamesti kelią ir nuklysti stepe nežinia kur. Ir tik po kelių dienų, „buranui“ nutilus, gal kas nors, pastebėjęs didelę pusnį, kurios toje vietoje būti neturėtų, ir ras tave į ledą pavirtusį, o jei ne, tai tik sniegui nutirpus gendančio kūno kvapas atkreips į tave žvėries ar žmogaus dėmesį. Net patyrę vietiniai gyventojai „burano“ stepėje metu neretai paklysdavo ir sušaldavo. Todėl stepių kaimuose, prasidedant „buranui“, neretai būdavo ištempiamos virvės iki šulinio ir iki „kiziakų“ (tai tokios „plytos“, padarytos iš mėšlo, kuriomis kūrenami pečiai, nes stepėje medžiai neauga ir malkų nėra, o anglies karo metais niekas neatveždavo – visas transportas buvo mobilizuotas karo reikmėms), kad, žmogus, išėjęs iš trobos, laikydamasis virvės, surastų šulinį ir „kiziakus“, o neišklystų į stepę, iš kur grįžti jau nebesugebėtų.

Nelengva būdavo ir ankstyvą pavasarį, kai norėdavome parsinešti iš stepės kaimų nesušalusių bulvių, kurių išpjautas akutes būtų galima pasisodinti taigoje išsikastame daržiuke (sodinti net suskaldytas į dalis bulves mums tada atrodė neleistina prabanga, to, ką galima suvalgyti, neracionalus švaistymas). Kadangi norėdavosi parsinešti kuo daugiau bulvių, tai dar stepių kaime maišelį su bulvėmis tau permesdavo ant pečių aplink kaklą ir pririšdavo raišteliais, kad rankos būtų laisvos ir galėtų slystantį maišelį palaikyti bei pataisyti, ir taip tu išeidavai į ilgą – pusantros ar dvi paras trunkančią kelionę. Jei kelionės metu sumanytum maišelį nusiimti, tai pats vienas užsidėti tokį svorį jau nebepajėgtum. Praėjęs stepe kelias dešimtis kilometrų su tuo maišeliu ant pečių, tu turi dar pereiti kelis šimtus metrų Obės ledu, kas tuo metu jau nėra taip paprasta, nes ledas jau trūkinėja, vietomis jau yra atsiradę apneštu sniegu plyšių ir properšų, todėl neapsižiūrėjimas ar neatsargus žingsnis gali kainuoti labai daug: su pririštu ant pečių maišu, vargu, ar beišsikapanotum. Todėl iš stepių kaimo išsirengi labai anksti, tik brėkštant, kad suspėtum dar su šviesa pereiti Obę. Toliau kelias – jau taiga. Eiti, nors kelias ir labai nelygus, žymiai lengviau, nes gali pastovėti atsirėmęs į medį. Pastovi ir vėl eini. Ir taip visą naktį. Išaušus kitai dienai, jėgų lieka nelabai daug, ir net užgraužus žalių bulvių ir „žmycho“ (tai medvilnės sėklų išspaudos, kurių atveždavo į kolchozus gyvuliams šerti ir kurias žmonės vartodavo vietoj duonos, nes kolūkiečiai net 400 gramų „pajoko“, kurį gaudavo darbininkai, dirbantys miškuose, negaudavo, o turėdavo pragyventi iš to, ką gaudavo už darbadienius, o už juos beveik nieko negaudavo, nes viskas būdavo skiriama frontui, todėl iš tikrųjų jie gyvendavo tik iš to, kas užaugdavo jų daržuose, o daržus, jie turėdavo didelius ir žemė juose labai derlinga), jos beveik neatsistato. Todėl ir eini, matuodamas žingsnius: „dešimt žingsnių iki to medžio, po to – kelių minučių poilsis į jį atsirėmus, vėl dešimt žingsnių iki kito medžio, po to vėl kelių minučių poilsis ir t.t., ir t.t.“ O priešaky dar kokios dvi dešimtys kilometrų kelio… Taip ir slenki dantis sukandęs, kartais net akyse tamsu darosi… Ir kai galų gale pasiekęs namus beveik griūte įgriūni į vidų, krinti ant grindų kaip negyvas ir momentaliai užmingi. Nebejauti, kaip nuo tavęs nuriša maišą su bulvėmis, kaip nuauna apavą, kaip paguldo ant gultų… Taip pramiegi ko ne dvi paras, o kai pabundi, tai taip norisi valgyt… Tiesa, šį kartą prisivalgai ligi soties, nes tavęs laukia ir sutaupytas išlaikytinio „pajokas“ – po 150 gramų duonos vienai parai (kol tu buvai kaime, tu nedirbai, todėl ir 400 gramų tau „nepoloženo“), ir bulvienė iš grynų bulvių, o ne iš jų lupenų…

Bet visa tai buvo jau šiek tiek vėliau, kai mes Sibire gyvenome antrus bei trečius metus ir buvome žymiai daugiau patyrę. O pačią pirmąją 1941-1942 m.m. žiemą mes dar labai mažai ką žinojome ir į stepių kaimus dar nenueidavome. Net apie tokių kaimų egzistavimą nieko nežinojome. Gyvenome tik iš „pajoko“ ir „rasoljniko“ (tai toks pasūdytas skystimas, kuriame retkarčiais galima buvo pagauti rauginto agurko ar bulvės skiltelę). Jį virdavo ir dalindavo ta pati minėtoji Tasia, atžymėdama išduotą „porciją“ atskaitymų ir uždarbio tabelyje. Kartais to uždarbio, viską atskaičius, ir nebelikdavo, bet tai mus ne labai jaudino, nes už pinigus vis vien nieko negaudavom. Gal tik valstybinės paskolos obligacijų, kurias privalėdavome pirkti.

Pirmąją žiemą aš mačiau nemažai sutinusių nuo bado žmonių (ne tik lietuvių, bet ir vietinių darbininkų), o jau minėtasis senasis Straižys, aukštas ir galingas vyras su sužeista akimi, taip ir mirė badu, nors ir gaudė valgiui ir žiurkes, ir peles. Jį mes užkasėme į sniegą, nes niekas neturėjo jėgų iškasti sušalusioje žemėje duobę. Palaidojom tik pavasarį, žemei atšilus. Jo žmona – mažutė senutė – liko gyva, tačiau, atrodo, visa tai labai sunkiai paveikė jos psichiką. Vėliau ji pabėgo iš taigos į stepės kaimus, kur elgetaudavo. Į ją net mūsų viršininkai numojo ranka: nei jos ieškojo, nei gaudė, nei grąžino į tą vietą, kurioje ji privalėjo gyventi. Matyt, sugebėjo kaip nors „nurašyti“. Gal kaip mirusią, nes tą žiemą mirė ir Šapokų senelis – žymaus istoriko Šapokos tėvas, ir keli vaikai, prie ko mes jau buvome pripratę, nes dar kelionės į Sibirą metu mirtys buvo ne taip jau retos, ypač – mažų vaikų ir paliegusių senelių.

Apie tai, ką kartais gali padaryti su žmogumi badas, byloja ne tik pasakojimai apie
1932–33 metų badą Ukrainoje, kada po prievartinės kolektyvizacijos prasidėjusio ir nusinešusio milijonus gyvybių bado metu buvo atvejų, kai motinos valgė savo vaikus. Apie tai byloja ir vienas gėdingas mano asmeninės biografijos epizodas, apie kurį galvoti ir rašyti man nėra lengva. Tačiau teigiama, jog dar Aristotelis yra pasakęs: „Platonas mano draugas, bet tiesa – brangesnė.“ O nutylėti tiesą, kad ir labai skaudžią, būtų dar nesąžiningiau, dar gėdingiau.

Nors už valdiško turto vogimą Sovietų Sąjungoje karo metais buvo baudžiama labai žiauriai, Sibiro tremtiniai ir vietiniai gyventojai nelaikydavo tokių dalykų didele nuodėme. Visai kitaip buvo žiūrima į asmeninio turto vagystes. Nors žmonės gyveno labai skurdžiai, tokios vagystės pasitaikydavo palyginti retai. Ir ne tik todėl, kad beveik nebūdavo ko vogti. Vogti iš savo kaimyno ar bendradarbio buvo didelė gėda. O valdišką turtą vogdavo beveik visur ir beveik visi, jei tik rasdavo ką nors sau naudingo ir pajusdavo, jog yra galimybė tai nugvelbti, labai nerizikuojant įkliūti ir gauti kelis metus lagerio.

Mūsų atveju visa bėda buvo tik tame, kad taigoje, kurioje mes tuomet gyvenome ir dirbome, išskyrus jau minėtąją „živicą“, nebuvo jokio valdiško turto, kurį būtų buvę galima suvalgyti ir todėl būtų buvę vertą vogti.

Net toje krautuvėlėje, kurioje dirbo minėtoji Tasia, nebuvo ko vogti: mūsų atneštąją duoną ar miltus Tasia tuoj pat išdalindavo kaip „pajoką“, ir krautuvėlė likdavo tuščia. Negi eisi vogti svarstyklių – juk jos nevalgomos. O valgyti taip norėjosi! Vien tik apie tai nuo ryto iki vakaro tesigalvojo.

Kai mūsų šeima dar tebegyveno 67-ajame kvartale, o minėtoji Šapokų šeima – jau
69-ajame, aš buvau labai susidraugavęs su Šapokų berniukais: Vytautu ir Algirdu, kurį sutrumpintai vadinome Aldu. O mane vadindavo kartais Aduku, o kartais – Adu. Mes visi trys kartu rengdavome išvykas prie už kelių kilometrų nuo 69-ojo kvartalo esančio Utkino ežero žuvų pagaudyti bei ten perinčių laukinių ančių kiaušinių paieškoti. Tačiau tos išvykos, nors į jas visada dėdavome daug vilčių, retai būdavo sėkmingos: jei kartais ir pagaudavome vieną kitą žuvelę, tai kiaušinių rasti, kiek pamenu, taip nė karto ir nepavyko. Nors vietiniai berniūkščiai kartais girdavosi jų radę. Mums buvo tekę rasti tik lizdų su kiaušinių lukštais.

69-ojo kvartalo barake gyveno Medvedevų šeima, kuri to barako kieme turėjo nuosavą pašiūrėlę. Toje pašiūrėlėje ji laikė įvairius rakandus (kibirus, pjūklą, kirvį, kastuvus, rogutes) ir keletą vištų. Visi kiti to barako gyventojai vištų neturėjo. Žiemą toje pašiūrėlėje Medvedevai laikydavo dar ir karvę. Vasarą jų karvė ir dar kitų dviejų šeimų karvės dieną naktį slampinėdavo po mišką. Jas surasdavo tik pagal pakaklėj pakabintų varpelių skambesį. Kai ateidavo melžimo metas, jos pačios ateidavo prie barako ir mūkdavo.

Kartą, po eilinės nenusisekusios laukinių ančių kiaušinių paieškos, mūsų kompanijai šovė į galvą mintis „pakiaušiniauti“ Medvedevų pašiūrėje. Nors ir žinojome, kad vogti iš žmonių yra didelė nuodėmė, tačiau nuolatinio alkio ir vilties nors kartą skaniai ir sočiai pavalgyti kurstoma pagunda buvo tokia stipri, kad mes vieną naktį ryžomės tokiam „žygiui“. Net ir „pasiteisinimą“ sau sugalvojome: „Kodėl jie, Medvedevai, turi ir karvę ir vištų, o mes – nieko? Mes juk irgi turėjome, bet iš mūsų viską atėmė. Net tėvynę.“

Neradę pašiūrėje kiaušinių, nutarėme išsinešti pačias vištas. Bandyti jas paslėpti 69-jame kvartale, kur buvo tik vienas barakas, buvo ir neprotinga, ir rizikinga, o paslėpti jas kur nors taigoje, kad jų neaptiktų laukiniai žvėrys, – neįmanoma. Todėl buvo nutarta, jog vištas reikia paslėpti 67-ojo kvartalo barake, kuriame gyvenau aš ir kuris buvo už kelių kilometrų nuo 69-ojo kvartalo. Ten – 67-jame kvartale – barakų, namų ir įvairių pašiūrių – daugybė, ir jų visų apieškoti niekas nesugebės. Taip mes tada galvojome.

Tačiau viskas baigėsi tragiškai ir gėdingai. Nežinau, kokiu būdu, tačiau, vos tik išaušus rytui, vištų šeimininkė surado mūsų paslėptas savo vištas ir mano motinai, išperkant mano kaltę ir šeimos gėdą, teko padovanoti Medvedevams dar iš Lietuvos atsivežtą labai gražų kilimėlį su žaliai raudonais rožių vainikais ir žydrais balandėliais, ant kurių lizdelio su mažu kūdikėliu auksinėmis raidėmis buvo išausti mano gimimo metai. Tą kilimėlį buvo išaudusi pati mano mama mano gimimo proga, labai jį brangino ir todėl vis dar nesiryždavo iškeisti jį į sėlenas ar bulves bei avižas, ką jau buvo padariusi beveik su visais kitais atsivežtais iš Lietuvos daiktais.

Man irgi buvo labai gaila to kilimėlio, tačiau jo praradimą aš pergyvenau nepalyginamai lengviau negu tą sunkiai slegiantį nenuplaunamos gėdos jausmą. Dar ilgai po to aš vengiau žmonių ir stengiausi niekur viešai nesirodyti. Man atrodė, kad kiekvienas sutiktas žmogus, pamatęs mane, su pasibjaurėjimu mintyse pasmerks mane. Man buvo gėda savęs ir savo poelgio.

Net ir dabar, praėjus daugiau nei šešiems dešimtmečiams po šio nelemto mano „žygdarbio“, aš jaučiuosi labai nejaukiai, jį prisimindamas, ir, bausdamas save už jį, nusprendžiau jo nenuslėpti, o čia aprašyti kartu su visais kitais įvykiais, tarp kurių – nemažai labai skaudžių, tačiau, išskyrus ką tik aprašytąjį, nėra tokių, dėl kurių nedrįsčiau pažvelgti žmogui į akis.

Pergyvendamas šią savo gėdą dabar, aš kartu ir džiaugiuosi, kad tuomet taip greitai įkliuvau. Juk, pasisekus pirmajai vagystei, beveik neišvengiamai galėjo kilti pagunda tęsti tokią „veiklą“ ir toliau. Sunku dabar atspėti, kuo tai galėjo baigtis.

Šis gėdingas įvykis davė man dar ir kitą naudingą pamoką: niekada nereikia skubėti smerkti puolusių žmonių. Daug išmintingiau ir padoriau – ištiesti jiems draugišką pagalbos ranką, pabandyti suprasti, kodėl taip atsitiko, kad tas žmogus puolė. Gali būti ir taip, kad laiku suteikta nuoširdi pagalba ne tik sustabdys žmogaus kritimą žemyn, bet ir padės jam pakilti ir, pajutus žmogiškąjį savo orumą, daugiau nebesuklysti.

Ir dar viena pamoka: nesunku būti padoriu, oriu, geru, išdidžiu, dosniu, maloniu ir linksmu žmogumi, kai tu esi visų gerbiamas ir mylimas, viskuo aprūpintas, kai tau nieko netrūksta ir visko turi tiek, kad gali leisti sau prabangą dalintis tuo geru su kitais ir gėrėtis savo kilnumu bei kitomis savo dorybėmis.

Žymiai sunkiau išlikti geru, padoriu ir oriu žmogumi, kai tu esi alkanas ir nuskuręs, kai tu neturi pastogės, esi visų skriaudžiamas, niekinamas ir ujamas.

Norėdami, kad žmonės būtų žmoniški ir elgtųsi žmoniškai, turėtume pasirūpinti, kad bent dauguma iš jų turėtų žmoniškas sąlygas oriai ir padoriai gyventi, doru ir stropiu savo darbu pakankamai aprūpinti save ir savo šeimą.

Šias tiesas dar ne vieną kartą patvirtino margas mano gyvenimas, kuriame buvo visko: ir naujų tremčių, ir kalėjimų, ir universitetų, ir bendravimo su akademikais ir prezidentais.