Gulago voratinklyje

Kai 1941 m. birželio pabaigoje (ar liepos pradžioje, tiksliai nebepamenu) mūsų ešelonas atvyko į Altajaus krašto „sostinę“ Barnaulą ir mus pradėjo kraustyti iš vagonų bei vežti į specialiai pastatytą ir aukšta tvora aptvertą „palapinių miestelį“, mus visus labai nustebino pulkai vaikų, rinkusių nuo žemės mūsų iš vagonų išmetamas sudžiūvusias ir supelijusias duonos kriaukšleles ir čia pat godžiai jas čiulpusių. O juk ėjo tik antra ar trečia neseniai prasidėjusio karo savaitė, tačiau jau nemaža dalis gyvenusių Barnaulo barakuose ir žeminėse (o tuomet beveik visas miestas susidėjo iš barakų ir žeminių) vaikų ir jų tėvų bei senelių buvo pusalkaniai, o kai kurie – ir visai alkani. Kas tai yra alkis ir badas, netrukus sužinojome ir mes, kai mus žiemos pradžioje iš Barnaulo (kur mes pradžioje gyvenome palapinėse, o po to barakuose šalia statybų, kur kasė tranšėjas ir nešiojo plytas mūsų mamos, vadovaujamos brigadininko – tremtinio Vanago iš Panevėžio) išvežė į Ustj–Pristanės rajono miškus (į taigą, kaip juos ten vadina). Ten gana dažnai mes prisimindavome išmestas sudžiūvusias ir apipelijusias kriaukšleles, kurios dabar mums atrodydavo kaip tikras skanumynas, palyginus su paplotėliais iš džiovintų lupenų, sumaišytų su pelais bei pjuvenomis.

Iki to laiko kai kurie su mumis iš Lietuvos važiavusieji vyrai, jų tarpe ir jau minėtas mokytojas Pranas Janušauskas iš Pušaloto, buvo jau suimti: daugelis jų mokėjo rusiškai ir neatsargiai pasidalino kai kuriais samprotavimais su vietiniais gyventojais. Tik visai neseniai Prano Janušausko sūnui Apolinarui pavyko gauti savo tėvo bylos dokumentus, iš kurių jis sužinojo, kad tėvas buvo sušaudytas dar 1941 m. rudenį.

Jei Barnaule lietuviai tremtiniai gyveno ir dirbo didelėmis grupėmis, kuriose buvo galima sutikti daug pažįstamų (pavyzdžiui, dar kelionės į Sibirą metu aš buvau sutikęs Panevėžio gimnazijos gimnazistę Repšytę, buvusio Lietuvos Seimo nario dukrą, o Barnaule mes gyvenome viename barake su Urbšių, Lietuvos užsienio reikalų ministro J. Urbšio brolio, šeima, tai Ustj–Pristanės rajone mus išskirstė į mažas grupeles jau tik po kelias ar keliolika šeimų. Mūsų šeima pateko į Čekanichos (o po to – Červiankos) miškų pramonės ūkio 67-ajį kvartalą, kur stovėjo keliolika lentinių barakų ir keliolika trobų. Tremtinius apgyvendino ką tik statytuose barakuose, kurių sienos buvo iš lentų. Žiemos naktimis, jei nekūrendavome geležinės krosnelės – „buržuikos“, vanduo kibire sušaldavo į ledą beveik iki dugno. Mūsų šeima gyveno viename kambarėlyje su Juodvalkiene, Ladukiene ir Kavaliauskienės šeima – pačia Kavaliauskiene ir jos dukrytėmis – Ramute ir Nijole. Kitame kambarėlyje gyveno Merkių šeima, Trinkūnienė su dviem sūneliais ir ką tik tame pačiame kambarėlyje gimusia dukryte, kuriai buvo nutarta duoti Audros vardą. Jos tėvelis buvo atskirtas nuo nėščios žmonos dar Lietuvoje ir, atrodo, mirė Krasnojarsko lageryje. Netoliese gyveno buvusio Lietuvos policininko žmona Veronika Stundžienė su trimis sūneliais (Vytautu, Edmundu ir Jonuku) ir dviem dukrytėm, Katinienė su mažu sūneliu, senukų Straižių šeima nuo Utenos ir senutė Pliaterienė su dukra ir sūnumi Dominyku, grafų Pliaterių, iš kurių buvo kilusi ir 1830-31 m. sukilimo dalyvė grafaitė Emilija Pliaterytė, palikuoniu. Dominykas su seseria neseniai grįžo į Lietuvą ir gyvena Utenoje. *

Po kurio laiko mūsų šeimą perkėlė į 69-ąjį kvartalą, kur stovėjo jau tik vienas barakas, priklausantis cheminės miškų pramonės ūkiui. Šio ūkio darbininkai vasarą sakindavo pušis ir rinkdavo iš kaušelių į juos pritekėjusius sakus („živicą“), o žiemą ruošdavo sakinimui naujas pušis, nuskusdami nuo jų kamienų seną gruoblėtą luobą, bei kirsdavo ir kraudavo į štabelius jau nusakintas pušis. Mes, vaikai, genėdavome nukirstų pušų šakas, atkasinėdavome užpustytus kelius ir takus, o vasarą miško takeliais ridendavome į sakų surinkimo punktus, išbarstytus po miško platybes, surinktiems sakams supilti reikalingą „tarą“ – kubilus ir bačkas. Kas dirbdavo ir įvykdydavo normą, gaudavo 400 gramų šlapios ir suzmekusios (tokia sunkesnė ir užima mažiau vietos), dažniausiai avižinės, duonos, o nedirbantys dirbančiojo išlaikytiniai – maži vaikai ir jau nebegalintys dirbti seneliai – gaudavo tos duonos jau tik po 150 gramų. Dabar tai neatrodo mažai, kai duona – tik priedas prie kito maisto, tačiau tuomet, gyvenant ir dirbant taigoje, gautos šlapios duonos gabalėlis, padalintas į tris dalis – rytui, pietums ir vakarienei, atrodydavo toks mažytis ir neskalsus, kad visą laiką galvodavai tik apie valgį, kartas nuo karto atgnybdamas po trupinėlį nuo gabalėlių, paliktų pietums ir vakarienei. Todėl vakarienei dažniausiai nieko ir nebelikdavo.

Dar blogiau būdavo, kai žiemą įsisiautėjusios pūgos, kurias ten vadindavo „buranais“, taip užpustydavo visus miško takelius, kad kelias dienas mes negalėdavome atsinešti nei duonos, nei ją pakeičiančių miltų, iš kurių virdavome skystą putrą (skystą todėl, kad jos būtų kuo daugiau). Duoną ir miltus į kvartalo parduotuvėlę nešdavome dažniausiai mes, vaikai, kartu su pardavėja Tasia ir tik retkarčiais, kai dėl pūgos ir labai užpustytų miško takų ne visi suaugusieji dirbdavo, prie mūsų prisijungdavo ir keletas darbininkų. Tiek nešėjų reikėjo todėl, kad reikdavo eiti daugiau nei 30 kilometrų į Klepikovo gyvenvietę, kur buvo cheminės miškų pramonės ūkio centras, nors tik už kelių kilometrų nuo mūsų barako buvo miškų pramonės ūkio kepykla, tačiau ji priklausė jau kitai žinybai. Į žygius su Tasia mes, vaikai, eidavome su dideliu noru, nes, atnešus duoną ir iškrovus ją iš maišų, mes gaudavome šiek tiek iš maišuose likusių trupinių (o mes nešdami pasistengdavome, kad jų būtų kuo daugiau, todėl Tasia, suprasdama mūsų „kėslus“, mums duodamų trupinių kiekį ribodavo). Ypatingai malonu būdavo nešti miltus, nes, juos nešant persimetus maišą per abi pečių puses, retkarčiais, kai Tasia nematydavo, būdavo galima pačiulpti maišo kampą, įčiulpiant per jį ir miltų. Žiemą tai būdavo sunkoka, nes sušlapęs kampas sušaldavo, o pavasarį, vasarą ir rudenį būdavo tikras malonumas. Kaip po to Tasia nurašydavo mūsų sučiulptus gramus – vienas Dievas težino?! Greičiausia, kad, sverdama darbininkams ir jų šeimoms „pajoką“, šiek tiek nedasverdavo. O tai ji gerai mokėjo: staigiai mestelėdavo į svarstyklių lėkštutę atpjautą duonos gabalą, svarstyklių lėkštutė su duona kokiai tai akimirkai persverdavo lėkštutę su svoreliais, ir belikdavo tik labai greitai nuimti „pasvertą“ duoną ir atiduoti jos laukiančiam, kurį jau skubino stovintys eilėje po jo: eilės būdavo ilgos, o „pajoko“ išdavimo laikas – ribotas.

Kadangi „pajoko“ labai jau neužtekdavo, tai mes, šiek tiek geriau susipažinę su vietove taigoje, į kurią buvome atvežti, stengdavomės prasimanyti šiek tiek bulvių, nesvarbu kad ir sušalusių. Mes sužinojome, kad, paėjus taiga kokius tris dešimtis kilometrų ir perėjus ledu Obės upę, galima patekti į stepių rajonus, kuriuose esančiuose kolchozuose ir sovchozuose už iš sakų išsivirtą kramtomąją smalą, vadinamą „siera“, galima mainais gauti bulvių. Žinoma, reikėjo pasivogti šiek tiek „živicos“, kas nebuvo sunku, nes kaušelių ir kubilų su ja buvo pilnas miškas, sugebėti ją išvirti taip, kad prie dantų neliptų ir netraškėtų, o būtų tąsi kaip kramtomoji guma, prasmukti pro kordoną, nusigauti į stepių rajonus, įsiprašyti pas kokius nors senukus nakvynei ir, apeinant kiemus ir keičiant gabalėlį „sieros“ į bulvę, prisirinkti jų pilną maišą. Po to belikdavo tik parsigabenti rogutėmis tą maišą namo, vėl prasmukti pro kordoną, kad tų bulvių „nekonfiskuotų“, o tada jau gali ir „papuotauti“. Nesvarbu, kad bulvės bevežant sušaldavo (juk keliauti tekdavo 50-60 kilometrų ir stepe, ir taiga). Nuo to jos net saldesnės tapdavo.

________________________

* Dominykas Pliateris neseniai mirė, taip ir nesulaukęs, kada jam bus sugrąžintas rūsys – vienintelis pastatas, išlikęs iš senosios Pliaterių sodybos. Tas sklypas, kur tos sodybos pastatai trėmimo metu stovėjo, jau buvo tapęs kitų žmonių nuosavybe.