Ekonominiai santykiai ir ekonominiai procesai priklauso nuo daugybės įvairių ir įvairiai persipynusių interesų bei daugelio faktorių, tarp kurių – nemažai atsitiktinių ar atrodančių tokiais. Todėl ekonominių procesų vystymąsi gana sunku prognozuoti, o dar sunkiau juos racionaliai valdyti, tuo labiau, kad natūriniai ekonominiai eksperimentai gana brangiai kainuoja ir neretai būna gana rizikingi ir net pavojingi.

Žinoma, ekonominius procesus galima palikti ir savieigai: laisvos konkurentinės rinkos sąlygomis tie procesai ankščiau ar vėliau pasiekia pusiausvyrą, kurioje nusistovi tam tikros gamybinių pajėgumų, pasiūlos bei paklausos pasiskirstymo proporcijos, produkcijos bei kitokių paslaugų kainos.

Iš to, kas pasakyta, neretai daroma išvada: bandymai valstybiniu mąstu valdyti ekonominius santykius bei ekonominius procesus ne tik netikslingi, bet gali būti ir žalingi.

Ši išvada nėra nevisiškai teisinga. Ji teisinga tik ta prasme, kad nesugebant suvokti ekonominių santykių ir ekonominių procesų visumos kaip sistemos ir todėl nesugebant prognozuoti valstybės institucijų poveikio į ekonomiką pasekmių, geriau jau ekonominius procesus palikti savieigai. Tačiau ji nėra visiškai teisinga todėl, kad laisva rinka ne visada yra tik progreso variklis: jei konkurentinėje kovoje nėra jokių apribojimų „iš apačios“ ir joje leistinos visos priemonės (taip pat ir nusikalstamos), tai tokioje kovoje dažniausiai laimi ne geriausieji, o patys amoraliausieji, patys klastingiausieji ir žiauriausieji, nes jų naudojamų priemonių ir metodų arsenalas yra žymiai turtingesnis, kadangi jų nevaržo jokios moralės normos. Konkurencija tik tada užtikrintai stimuliuoja progresą, kai visuomenėje egzistuoja stiprūs moraliniai ir teisiniai barjerai, neleidžiantys konkurencinėje kovoje smukti „žemyn“, t.y. tik tada, kai konkurentai, norėdami laimėti, priversti kilti tik „aukštyn“, teikti savo paslaugas visuomenei geriau, kokybiškiau, pigiau negu kiti.

Ne visada visuomenę gali patenkinti didelė turtinė diferenciacija, kuri atsiranda, palikus ekonominius procesus savieigai, nes didelis didžiosios dalies visuomenės nuskurdinimas ne tik nesiderina su humanistinėmis pažiūromis, bet ir yra labai pavojingas.

Manau, kad šių dviejų čia išvardintų priežasčių pakanka, kad laikytume netikslingu palikti ekonominius procesus visiškai savieigai.

Todėl net pačiose demokratiškiausiose valstybėse su pačiu liberaliausiu visuomenės požiūriu į individualios veiklos laisvę, egzistuoja valstybinės institucijos, kurios tuo ar kitu atžvilgiu kontroliuoja ir reguliuoja ekonominius procesus.

Tai visiems žinoma, tačiau kažkodėl mūsų spaudoje gana dažnai pasirodo straipsniai, kritikuojantys valstybės kišimąsi į ekonomiką. Tam yra keletas priežasčių.

Pirma, tie visuomenės sluoksniai, kurių nevaržo moralės varžtai, nori, jog jiems būtų leista naudotis kuo platesniu konkurentinės kovos priemonių bei metodų arsenalu, todėl jie suinteresuoti maksimaliai mažinti valstybės kišimąsi į jų biznio reikalus ir stengiasi visokiais būdais įrodinėti tokio kišimosi beprasmiškumą ir žalingumą, nesidrovėdami papirkinėti ne tik politikus ir žurnalistus, bet ir žmones, vadinančius save mokslininkais.

Antra, daugelyje atvejų valstybės kišimasis į ekonomiką dėl šio straipsnio pirmoje pastraipoje nurodytos priežasties ir nepakankamos kompetencijos tikrai būna nemokšiškas ir žalingas.

Trečia, gana dažnai valdininkija, siekdama egoistinių tikslų, specialiai sukuria trikdžius ekonominiams procesams ir tokiu būdu reketuoja verslininkus arba už kyšius priima sprendimus, naudingus tik kyšio davėjams, tačiau nepageidautinus visiems kitiems. Šie reiškiniai taip paplito ir įsigalėjo, jog korupcija jau tampa visuomenės viešai pripažįstama ir nelabai smerkiama norma.

Norint, kad valstybė ekonomikoje atliktų tą vaidmenį, kurį ji privalėtų atlikti, reikia, visų pirma, pašalinti šią – trečiąją priežastį. Tai galima pasiekti, tik priėmus labai griežtą antikorupcinį įstatymą, uždraudžiantį aukštus postus užimančių valdininkų ir jų šeimų narių dalyvavimą komercinių struktūrų veikloje ir įvedus griežtą kontrolę ir viešą pajamų deklaravimą, pradedant nuo pačių aukščiausių Respublikos pareigūnų. Tą reikėjo padaryti jau nuo pat pirmųjų Nepriklausomybės atgavimo metų.

Samprotavimams apie tai, kaip būtų galima pašalinti antrąją priežastį ir kaip nustatyti teisingą valstybinio valdymo vietą ekonomikoje skirti kiti du mano straipsniai:

1. Mokslo vieta ir vaidmuo Lietuvos visuomenėje ir valstybėje;
2. Ekonominių procesų sisteminės analizės ir sisteminio modeliavimo taikymo tų procesų programavime bei valdyme galimybės ir tikslingumas.