Pradžioje suformuluosiu pagrindinius mano koncepcijos apie mokslo vietą ir vaidmenį visuomenėje postulatus, kurių konkretizacija ir taikymas šiandieninės Lietuvos sąlygomis ir yra šio mano straipsnio tikslas ir esmė.

1. Mokslas kaip žinojimas, supratimas ir mokėjimas jau pats savaime yra inteletualinė ir potenciali materialinė bei dvasinė vertybė, ir todėl mokslo vystymas yra ne tik jį kuriančių žmonių, bet ir tą mokslą bei jo rezultatus naudojančios visuomenės turtinimas. Mokslo lygis valstybėje yra vienas svarbiausių jos visuomenės kultūringumo ir turtingumo požymių, tolimesnio tos visuomenės klestėjimo garantų.

2. Vertybės, vadinamos mokslu, panaudojimo efektyvumas gali būti didesnis ar mažesnis, o kartais tas panaudojimas gali būti net žalingas visuomenei, ir tai priklauso ne tiek nuo paties mokslo ir jo išsivystymo laipsnio, kiek nuo tuo mokslu naudojančiosios visuomenės dvasinio subrendimo, jos intelektualinio ir techninio išsivystymo, nuo toje visuomenėje egzistuojančios politinės ir socialinės santvarkos, nuo joje vyraujančios pasaulėžiūros, moralinio ir kultūrinio klimato.

3. Mokslas (jei į jį žiūrėti pakankamai plačiai, įjungiant į mokslo vystymo sąvoką ne tik žinojimo, supratimo ir mokėjimo kūrimą, bet ir to žinojimo, supratimo bei mokėjimo platinimą, kas visais laikais buvo progresyvu ir aktualu) yra ne tik pasyvi vertybė, bet gali ir privalo būti aktyvi jėga, sugebanti ne tik aptarnauti visuomenėje iškylančius poreikius, bet ir tobulinti tą visuomenę, jos egzistavimo technines, ekonomines, socialines, ekologines, politines ir t.t. sąlygas, formuoti naudingus ir progresyvius poreikius, slopinti žalingus poreikius bei įpročius.

Man neteko sutikti oponentų, kurie būtų bandę nuginčyti pirmųjų dviejų postulatų teisingumą, tačiau abejojančių trečiojo postulato teisingumu yra ne taip jau mažai.

Tų abejonių priežastis – negatyvi kai kurių „mokslo taikymo“ atvejų patirtis.

Dėl sudėtingose sistemose, tokiose kaip gyvoji gamta ir visuomenė, veikiančių grįžtamųjų ryšių jose, jei ilgesnį laiką neįvyksta kokių nors kataklizmų, nusistovi tam tikros pusiausvyros būsena, kurioje net nesąmoningų elementų sąveikavimas tampa subalansuotu ir gauna tokių bruožų, kurie atrodo lyg sąmoningos ir išmintingos derintojo veiklos rezultatas. Nors ta pusiausvyra pati save palaiko ir tam tikrose ribose išlieka, galima sakyti, stabili, tačiau neatsargi žmogaus veikla gali ją pažeisti ir tai gali iššaukti nepageidautinų, o kartais ir gana sunkių pasekmių.

Ne visi mokslininkai visada buvo pakankamai išmintingi ir atsargūs, todėl buvo atvejų, kai ta ar kita visuomenės dalis, vadovaudamasi tokių mokslininkų rekomendacijomis, o kartais net vadovaujama jų, siekdama artimos naudos, nenumatydavo tolimesnių pasekmių ir neleistinai pažeisdavo nusistovėjusią pusiausvyrą, už ką visuomenė mokėdavo (o neretai ir dabar tebemoka) žymiai didesnę kainą, negu ta artimoji nauda, kurios buvo siekiama.

Todėl dalyje visuomenės ir susiformavo skeptiškas požiūris į mokslo panaudojimą visuomenės gyvenimo pertvarkymuose. Yra nemaža grupė žmonių, kurie įsitikinę, jog mokslas neprivalėtų per daug aktyviai kištis į gyvenimą. Jų manymu išmintingiau gyvenimo tėkmę palikti savieigai ir vìltis, jog viskas susitvarkys savaime, vadovaujant išmintingai Dievo rankai.

Tokiame požiūryje galima įžvelgti dalį tiesos, tačiau aš manyčiau, jog šiš požiūris dažnai kultivuojamas ne tik ir ne tiek dėl šios „tiesos“, bet ir todėl, kad jis kai kam naudingas, nes sąmoningai ir moksliškai organizuotoje visuomenėje kai kuriems apsukriems „veikėjams“ būtų žymiai sunkiau pasiekti savo egoistinių tikslų.

Aš negaliu sutikti su nuomone, kad sąmoningai organizuota ir moksliškai pagrįsta žmogaus veikla labiau pavojinga gamtai, visuomenės moralei bei jos socialinei pusiausvyrai, negu gaivališka, jokiais mokslais neaprobuota ir neapribota „absoliučiai laisvų individų“ saviveikla. Jei mokslas pakankamai gilus ir visapusiškas (o tik toks jis ir turėtų būti), tai jis inicijuoja žymiai įžvalgesnį, jautresnį ir atsargesnį požiūrį į visa tai, kas jau egzistuoja, ir tiksliau numato savo veiklos pasekmes, negu tie žmonės, kurie nesinaudoja mokslu, o tik savo interesais ir jausmais. Ir kuo gilesnis ir visapusiškesnis bus mokslas, tuo dažniau trečiojo postulato teiginiai bus teisingi, tuo daugiau naudos visuomenei duos mokslo taikymai. Laikytis priešingos nuomonės – reiškia neigti ir patį mokslą kaip žinojimą, supratimą ir mokėjimą, reiškia neigti ir mokslo naudą, t.y., reiškia neigti ir pirmuosius du postulatus, kuriuos trečiojo postulato oponentai, būdami nepakankamai nuoseklūs, kažkodėl vis dėlto priima.

Todėl laikau tikslingu priimti visus tris postulatus kaip vieningą visumą ir jais vadovautis, formuojant Lietuvos valstybėje mokslo (ir ne tik mokslo) politiką.

Dabar jau niekam ne paslaptis, kad mokslo ir mokslininkų padėtis Lietuvoje tapo apverktina ir vis dar blogėja. Netrūksta ir nusiskundimų bei padejavimų šia tema, netrūksta ir pesimistinių prognozių, stebint, kaip gabus jaunimas palieka mokslą, ieškodamas geresnio gyvenimo komercijoje bei geriau apmokamose tarnybose.

Tačiau trūksta gilesnės analizės, kodėl taip atsitiko, trūksta supratimo, kad dėl to, kas atsitiko, didele dalimi kalti mes patys, Lietuvos mokslininkai ir Lietuvos mokslo vadovai. Juk gyvenimas Lietuvoje daugumai žmonių, tarp jų ir mokslo švietimo ir kultūros atstovams žymiai pasunkėjo ne tik dėl objektyvių priežasčių, bet ir dėl Lietuvos kaip valstybės valdyme padarytų ir dar dabar tebedaromų stambių klaidų (o neretai ir nusikaltimų). Už tas klaidas atsakingi ne tik valdžios atstovai, bet ir visa Lietuvos visuomenė, o pirmoje eilėje – Lietuvos inteligentija, ypatingai – mokslininkai. Lietuvos inteligentija ir mokslo atstovai joje, labai aktyviai dalyvavę, kovojant dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, privalėjo, Nepriklausomybę atgavus, pasirūpinti, kad Lietuva pasirinktų racionaliausią būtinų reformų kelią ir sukurtų savo viduje tokią ekonominę, politinę ir socialinę sistemą, kuri, likviduodama sovietmečio negeroves, išvengtų pernelyg skaudžių kataklizmų ir naujų negerovių (kartais net pavojingesnių, negu buvusios) atsiradimo bei suvešėjimo. Juk to kelio pradžioje buvo ir beveik visuotinis Lietuvos žmonių entuziazmas, ir pasitikėjimas, ir net pasiaukojimas, kuris stebino pasaulį, ir reikėjo tik mokėti tinkamai pasinaudoti šiomis vertybėmis, neiššvaistant jų tuščių ambicijų ir egoistinių tikslų tenkinimui. Estijos ir Čekijos pavyzdžiai rodo, jog buvo galima pasirinkti teisingesnį ir mažiau skausmingą nepriklausomos valstybės atkūrimo kelią. Dėl to, kad Lietuva nuėjo ne pačiu geriausiu keliu ir prarado savo gerą vardą pasaulyje, didžia dalimi kalti mes, Lietuvos mokslo atstovai, nes nebuvome pakankamai įžvalgūs, o svarbiausia, neparodėme reikiamo aktyvumo ir ryžto kovoje dėl Lietuvos ateities, neįvykdėme iki galo savo pilietinės pareigos.

Pripažįstu savo kaltę ir aš, šių eilučių autorius, nes po 1991 m. sausio įvykių turėjau šiokią tokią galimybę, tačiau nesugebėjau sulaikyti ką tik paskirtą Lietuvos vyriausybės vadovą p. G.Vagnorių nuo klaidingų žingsnių ir įtikinti jį savo siūlomos Lietuvos ūkio pertvarkymo strategijos ir taktikos teisingumu. Nesulaukęs pritarimo savo pasiūlymams, galima sakyti, numojau į tai ranka, vildamasis, kad kiti, galbūt žymiai išmintingesni ar įtakingesni už mane žmonės, išspręs visas problemas nė kiek ne blogiau, negu aš tada siūliau. Ir taip pasielgiau ne aš vienas. Daug žmonių, tarp jų ir dorų, ir garbingų, kaip poetas Justinas Marcinkevičius, pasitraukė iš aktyvios politinės veiklos. Ir štai dabar turime tokias pasekmes, kokių nusipelnėme.

Jei 1918m., kuriant nepriklausomą Lietuvą, jauna Lietuvos valstybė pradžioje buvo tokia neturtinga, kad besiburiantys prie jos vairo žmonės galėjo tik duoti, o ne imti, tai 1990 m., ypatingai po 1991 m. rugpjūčio pučo, padėtis žymiai skyrėsi nuo 1918-jų metų. Todėl nieko stebėtino nėra, kad prie valstybės valdymo „vairų“ ir „vairelių“ pradėjo energingai veržtis ne tiek tie, kurie norėjo ir sugebėjo ką nors duoti, kiek tie, kurie vylėsi ir įnirtingai stengėsi, ką nors gauti. Nenuostabu ir tai, kad daugelis kuklesniųjų, neįpratusių stumdytis alkūnėmis ir lipti vienas kitam ant galvos, pasitraukė į šalį, kas dar labiau palengvino visuomenės sukaupto turto švaistymą ir grobstymą. Todėl ir nesistebėkime, kad per tokį trumpą laiką mus taip nugyveno (ne tik materialiąja, bet ir dvasine prasme). Tik reikia stebėtis, kad mes, kurie save vadiname mokslo žmonėmis ir inteligentais, iki šiol nesupratome, jog nėra kito kelio iš tos apgailėtinos būsenos, kurioje esame, kaip kuo skubiau ir kuo ryžtingiau padėti Lietuvos Vyriausybei, nežiūrint kokios politinės pakraipos ji bebūtų, kuo greičiau įvesti Lietuvoje protingesnę tvarką ir sutramdyti tuos, kurie praradę bet kokį padorumo ir patriotiškumo jausmą, stengiasi išnaudoti esamą betvarkę savo egoistiniams tikslams, o kartais dar ir specialiai tą betvarkę pakursto ir palaiko.

Kaip tik tokia turėtų būti, visų pirma, mokslo darbuotojų vieta, toks jų vaidmuo šiandieninės Lietuvos sąlygomis, nes jei mes nesugebėsime padėti Lietuvai ir sau, tai vargu ar verti esame mokslininkų vardo.

Su tokiomis mintimis aš kreipiausi į Trečiojo Lietuvos mokslininkų sąjungos suvažiavimo dalyvius, siūlydamas naujai išrinktai LMS valdybai organizuoti Sąjungos mokslininkų kompleksines grupes, kurios paruoštų ir pateiktų LMS svarstymui tikslinių programų projektus svarbiausiomis probleminėmis kryptimis (buvo išvardinta 10 tokių krypčių).

Buvo siūloma, jog šie projektai, apsvarsčius juos LMS Tarybos posėdžiuose (kas padėtų išvengti vienašališkumo ir korupcijos, pasitaikančių ruošiant projektus nedidelėms ekspertų grupėms), pakoregavus ir papildžius, turėtų būti LMS vardu paskelbti spaudoje ir pateikti atitinkamoms valstybinėms įstaigoms.

Buvo taip pat siūloma, kad LMS ir jos atstovai bei patikėtiniai Seime ir Vyriausybėje intensyviai kuruotų tuos projektus, atkakliai ir ryžtingai siekdami jų atidaus nagrinėjimo ir apsvarstymo atitinkamose valdymo įstaigose bei organizacijose, atitinkamų sprendimų priėmimo ir jų pilno realizavimo.

Kadangi nuo 1993 m. lapkričio mėnesio 13 d., kada vyko minėtasis suvažiavimas, praėjo jau pakankamai daug laiko, o naujoji LMS valdyba iki šiol jokių konkrečių žingsnių šiuo reikalu dar nepadarė, tai aš ir nusprendžiau dar kartą iškelti šį klausimą konferencijoje „Lietuvos mokslas ir pramonė“, tikėdamasis sulaukti pasiryžusių padėti Lietuvai ir sau mokslininkų pritarimo ir darbo, atitinkančio tai vietai, kurią turėtų užimti mokslas Lietuvoje, ir tam vaidmeniui, kurį jis turėtų vaidinti Lietuvos gyvenime.

Pradžiai galima sudaryti Lietuvos mokslininkų kompleksines grupes (komisijas), kurios paruoštų ir pateiktų LMS ir visuomenės svarstymui tikslinių programų projektus šiomis probleminėmis kryptimis:

1) mokslo vystymosi Lietuvoje tikslinė programa;
2) švietimo ir studijų vystymosi programa;
3) technikos vystymosi programa;
4) pramonės „ “;
5) žemės ūkio „ “;
6) ekonomikos „ “;
7) teisinės sistemos „ “;
8) ekologinio saugumo „ “;
9) sveikatos apsaugos „ “;
10) socialinio saugumo „ “;
11) kultūros vystymo „ “;
12) Lietuvos respublikos valdymo sistemos ir jos valstybinių įstaigų reformos tikslinė programa;
13) standartų ir kontrolės sistemų tobulinimo tikslinė programa.