Gulago voratinklyje

Gimiau 1927 m. sausio 12 d. Kuosėnų kaime, kuris dabar priklauso, berods, Kupiškio rajonui, o jeigu skirstytume kaimus pagal parapijas, tai, berods, ir Kupiškio parapijai, pradžios mokyklos mokytojo Aleksandro Šukio ir Marijos Petrylaitės – Šukienės šeimoje.

Čia mano nurodoma gimimo data nesutampa su ta, kuri įrašyta mano pase, nes ten nurodyta 1930.01.12. Toks gimimo datų nesutapimas atsirado pirmosios tremties metu, kai daugelis motinų, nenorėdamos, kad būtų varomos į tolimas darbovietes, iš kurių ne kiekvieną dieną galėtų grįžti pas savo vaikus, specialiai mažino savo vaikų amžių. Iš to, kad taip buvo galima padaryti, galima spręsti, jog speckomendantūros, kurios tvarkė tremtinių reikalus, neturėjo pakankamai pilnų ir pakankamai tikslių duomenų apie ištremtus vaikus: ar tuos duomenis gauti sutrukdė mūsų kelionės į tremtį metu prasidėjęs karas, ar kitos priežastys – nežinau. Žinau tik tiek, kad tie, pirmosios tremties metu padaryti, įrašai vėliau tapo oficialiomis mano ir mano sesers Danutės gimimo datomis. Sesuo, sugrįžusi iš tremties, susirado Adomynės bažnyčioje įrašą apie tikrąją gimimo datą ir, juo remdamasi, atitaisė savo dokumentus, o aš, nesurasdamas laiko paieškoms ir dokumentų perrašinėjimui bei neskirdamas tam ypatingo dėmesio, taip ir likau trejais metais „jaunesnis“.

Neužilgo po mano gimimo tėvas buvo perkeltas mokytojauti į Punkiškių mokyklą, priklausiusią Adomynės parapijai. Ten ir gimė mano sesuo Danutė.

Dar po metų – kitų, berods 1930 m. rudenį, kai man ėjo jau ketvirti metai, mūsų šeima persikėlė į Panevėžio apskrities Pušaloto valsčių, kur mano tėvas pradėjo dirbti Jakūbonių kaimo pradžios mokyklos mokytoju. Ten aš baigiau keturis tos mokyklos skyrius, o po to kartu su savo dėde Broniumi Šukiu (dabar jis gyvena Australijoje) pasiruošėme ir eksternu išlaikėme egzaminus už 6 skyrius, taip sutaupydami vienerius metus.

1939 m. įstojau į Panevėžio berniukų gimnazijos pirmąją klasę.

Mokytis sekėsi, tačiau laikai buvo audringi: pirmąją mano mokslo gimnazijoje dieną prasidėjo Antrasis Pasaulinis karas, o tais mokslo metais teko išgyventi ir Klaipėdos krašto praradimą, ir dalies Vilniaus krašto susigrąžinimą, ir sovietinės okupacijos pradžią – sovietų kariuomenės įgulų įvedimą. 1940 m. birželio 15 d. Lietuva buvo okupuota galutinai.

1941 m. birželio 14 d. naktį Jakūbonių mokyklos pastatas, kuriame gyveno mūsų šeima, buvo apsuptas kareivių ir mums buvo pranešta, kad mūsų šeima ištremiama į Sovietų Sąjungos gilumą.

Trėmimo naktį mano tėvo nebuvo namie, nes jis jau ruošėsi 1941 m. birželio sukilimui, kuriame aktyviai dalyvavo, todėl suėmė tik mano motiną, mane, seserį Danutę ir gyvenusį pas mus, netekusį abiejų tėvų našlaitį, – mano pusbrolį Aleksandrą Petrylą (Aliuką), kuris buvo jaunesnis ir už Danutę. Vėliau, jau Panevėžyje, cukraus fabriko teritorijoje, kur buvo formuojami tremtinių ešelonai, mano motinai pavyko įtikinti rusų karininką, kad Aliuką, kaip ne visiškai tikrą mūsų šeimos narį, paleistų, ir šis nuėjo pas mūsų giminaičius Jokūbonius (mano pusbrolio skulptoriaus Gedimino Jokūbonio tėvus), gyvenusius tuomet Panevėžyje, kur jie turėjo nuosavą namuką Upės gatvėje.

Mūsų šeimos suėmime dalyvavo pora civilių, kalbėjusių tik rusiškai, keletas rusų kareivėlių, vienas Pušaloto miestelio žydelis ir vienas lietuvis – Jakūbonių kaimo krautuvėlės savininkas, o kartu ir paštininkas, ir pieno priėmimo punkto vedėjas Mykolas Kavaliauskas. Prisimenu, kaip jis išmetė iš sunkvežimio kėbulo tėvelio kelioninius kailinius, kuriuos rusai kareivėliai buvo patarę mums pasiimti, kaip jis nesutiko pakviesti mūsų kaimynės ir geros mano motinos draugės Salomėjos Židonienės, nors mama jo ir labai prašė, nes norėjo palikti jai Aliuką ir paprašyti prižiūrėti mūsų gyvulius ir namus. Rusai kareivėliai elgėsi su mumis gana gerai, ir tik jų dėka mes pasiėmėme su savimi šiltų drabužių ir maisto. Patys buvome visiškai pasimetę, o Kavaliauskas tvirtino, kad imti su savimi nieko nereikia, nes mus greit sugrąžins namo. Mes, žinoma, juo nelabai tikėjome, prisimindami, kad mus kaip „žalingą ir pavojingą elementą“ tremia į Sąjungos gilumą. Tą patį tvirtino ir kareivėliai, sakydami, kad ten, kur mus veža, žiemos gana žiaurios ir ilgos. Kareivėliai leido mums, vaikams, net atsisveikinti su neseniai gimusiu veršeliu, triušiukais ir šuniuku. Atsisveikinimo nuotaika buvo liūdnoka, tačiau mus, visus tris vaikus, šiek tiek guodė mintis, kad dabar jau niekas nebesugebės susigaudyti, kas prieš kelias dienas sukūlė didžiulį stiklainį su vyšnių uogiene, kurią mums paslapčia kabinant ir įvyko ta nelemta mūsų sąžinę sunkiai slėgusi nelaimė.

Pakeliui į Pušalotą į sunkvežimio kėbulą dar įsodino Pušaloto valsčiaus buvusio viršaičio Mikoliūno žmoną su sūneliu Algiu (tėvo taip pat nerado namie), o Pušalote – dar mokytoją Alksnienę ir mokytojų Janušauskų šeimą (tėvą, motiną – taip pat mokytojus, jų dukterį Danutę ir sūnų Apoliuką, dabar tik vienintelį likusį gyvą iš visos šeimos ir gyvenantį Salininkuose, visai šalia Vilniaus). Po to įsodino dar porą nepažįstamų man šeimų ir išvežė į Panevėžį, kur cukraus fabriko teritorijoje jau stovėjo prekinių vagonų sąstatas. Į vagonus sodino vidutiniškai po 30-40 žmonių. Vagonuose iš abiejų galų buvo sukalti dviaukščiai ištisiniai gultai – „narai“. o viduryje buvo įtaisyta iš keturių lentelių suręsta „parašė“ – savo rūšies „tualetas“. Ant gultų vietos visiems su savo daiktais neužteko, todėl vėliau atvežtieji žmonės sėdėjo ir aplink „parašę“, pridengę ją paklodėmis iš visų keturių pusių, o kai kurie įsitaisė gulėti po „narais“. Vagone buvo karšta ir labai tvanku: dienos buvo saulėtos ir karštos, geležinis vagono stogas įkaisdavo lyg krosnelė, o du mažyčiai grotuoti langeliai buvo aklinai uždaryti (juos atidarė tik po to, kai buvome jau gana tolokai nuo Lietuvos). Tokių vagonų mūsų sąstate aš suskaičiavau apie 60. Tiesa, ne visi jie buvo su tremtiniais: su mumis važiavo kareiviai – sąstato sargyba, sąstato viršininkai ir palydovai, važiavo ir parduotuvėlė, iš kurios į vagonus atnešdavo ir siūlydavo nusipirkti duonos, druskos, muilo, cukraus ir t.t., tačiau tokiame karštyje, esant tokiai nervinei įtampai, niekam valgyti nesinorėjo, tuo labiau, kad vandens kiekis buvo ribotas: tik vieną kartą į dieną leisdavo kam nors iš vagono, lydint sargybai, nueiti su dviem kibirais kokioje nors stotelėje (didelėse stotyse mūsų sąstatas nesustodavo) prie krano su užrašu „kipiatok“ ir atsinešti vieną kibirą karšto ir vieną kibirą – šalto vandens.

Toje pat cukraus fabriko teritorijoje buvo atskirai formuojamas „vyriškas“ ešelonas: jo vagonuose buvo talpinami vyrai, kurie buvo atskiriami nuo savo šeimų, o taip pat jaunuoliai, kuriuos laikė jau suaugusiais. Mums buvo sakoma, kad toks atskyrimas – laikinas, tik kelionės metui, tačiau vėliau paaiškėjo, kad mums buvo meluojama. Mūsų ešelonas su motinomis, vaikais ir seneliais, kurių tarpe buvo ir keliolika tvirtų vyrų – daugiavaikių šeimų galvų, išvyko iš Panevėžio anksčiau, ir jau birželio 17 d. ties Obeliais kirto Lietuvos sieną. Vyrų ešelonas, kaip mes po to sužinojome, išvyko šiek tiek vėliau. Viena ešelono dalis (daugiau nei 80 vagonų) buvo nuvaryta per Novosibirską į Krasnojarsko krašto lagerius, į st. Rešoty. Jau gerokai po karo pabaigos man teko sutikti vieną iš likusių gyvų to ešelono „keleivių“ – senuką Petrauską, grįžusį iš Krasnojarsko lagerių pas ištremtą į Altajų žmoną. Jis pasakojo apie gyvenimą lageryje, kurio adresas buvo – Krasnojarsko kraštas, Rešoty geležinkelio stotis, žymiai sunkesnį ir žiauresnį negu tas, kurį B. Sruoga aprašė savo „Dievų miške“. Pats Petrauskas išliko gyvas tik todėl, kad turėjo atsivežęs iš Lietuvos gražią antklodę ir laiku susiprato padovanoti ją vienam lagerio gydytojui. To gydytojo rūpesčiu jis pateko į lagerio sanitarinės dalies pagalbinių darbininkų sąrašą, o po to – dėl gero rusų kalbos mokėjimo ir dėl parodyto sugebėjimo gerai tvarkyti dokumentaciją – net į tos dalies „kontorą“.

Nesakyčiau, kad tų tremtinių, kurie nebuvo suvaryti į lagerius (t.y., mūsų), gyvenimas buvo lengvas, nors, žinoma, žymiai geresnis negu vyrų lageriuose. Ypatingai sunkūs buvo karo metai.