Kai kurie pasiūlymai jau buvo išsakyti, analizuojant mūsų šalyje egzistuojančios įstatimdavystės sistemos trūkumus. Pakartosiu juos:

1. LR Seime reikia sudaryti specialų sisteminio projektavimo komitetą, kurio paskirtis būtų suprojektuoti Lietuvos Respublikos įstatymų sistemos projektą , aprėpiantį visus jau veikiančius ir būsimus įstatymus kaip vieningą ir gerai suderintą visumą, sugebančią užtikrinti darnų visos valstybės funkcionavimą ir normalų jos piliečių gyvenimą.

2. Reikia skubiai parengti ir, dalyvaujant kuo platesniems visuomenės sluoksniams, apsvarstyti ir priimti pakankamai griežtą visuotiną pilnos asmeninės atsakomybės už savo ir savo pavaldinių veiklą bei neveiklumą ir jų pasekmes įstatymą, vienodai galiojantį tiek „apačioje“, tiek „viršuje“, tame tarpe ir patiems aukščiausiems valstybės pareigūnams.

Kiekviename valstybės valdymo lygyje, kiekvienoje jos institucijoje turėtų būti aiškiai ir vienareikšmiškai apibrėžtos kiekvieno pareigūno funkcijos, teisės ir atsakomybė, veiklos rezultatai, kurie turėtų būti pasiekti per reglamentuotą laiko tarpą, o taip pat nurodytos tos nuobaudos bei bausmės už nepakankamai kokybišką savo pareigų bei pažadų vykdymą, už nustatytų tikslų bei rezultatų nepasiekimą.

Minėtame pilnos asmeninės atsakomybės įstatyme turi būti nustatytos labai griežtos bausmės už piktnaudžiavimą užimama padėtimi, leidžiančios padengti nusižengusiųjų sąskaita visą jų padarytą visuomenei žalą ir uždraudžiančios piktnaudžiavusiems asmenims užimti atsakingas pareigas valstybės ir jos regionų valdymo bei savivaldybių aparate.

Ypatingai griežtai šis įstatymas turi būti taikomas teisėsaugos sistemos ir valstybės valdymo aparato darbuotojams bei apskričių ir savivaldybių vadovybei.

Šio įstatymo vykdymo kontrolėje turėtų teisę dalyvauti ne tik atitinkamos valstybinės institucijos (Valstybės Kontrolieriaus įstaiga, STT, Saugumo departamentas, LR Prokuratūra, atitinkami LR Seimo komitetai bei Prezidentūros įgalioti atsakingi darbuotojai ), bet ir visuomeninių organizacijų bei politinių partijų atstovai, užtikrinant tokios kontrolės skaidrumą ir bešališkumą.

Apie valstybės valdymo aparato ir kitų valstybinių įstaigų darbuotojų nusižengimus pilnos asmeninės atsakomybės įstatymui bei apie bet kokius piktnaudžiavimus užimama padėtimi turi būti reguliariai informuojama visuomenė ir tokia informacija turi būti būtinai įrašoma į kompiuterizuotą duomenų bazę, prieinamą kiekvienam LR piliečiui, panorusiam, pavyzdžiui, prieš rinkimus pasidomėti, kaip tas ar kitas kandidatas dirbo ankstesnėse savo pareigose.

Būtų tikslinga, kad Valstybės Kontrolieriaus įstaiga, STT ir Generalinė prokuratūra atidžiau išnagrinėtų tokius valstybės turto stambiu mastu švaistymo atvejus kaip „Mažeikių naftos“, “Lietuvos Telekomo“ ir pan. privatizavimas, atnešusius mūsų valstybei ir visuomenei didelius nuostolius, ir patrauktų atsakomybėn tuos asmenis, kurie kalti dėl tų nuostolių atsiradimo net ir tuo atveju, jei pasirodytų, kad kaltinimus tektų pateikti labai aukštiems valstybės pareigūnams, turintiems ir tam tikrų nuopelnų Lietuvos valstybei.

3. Turi būti parengtas ir, dalyvaujant kuo platesniems visuomenės sluoksniams, apsvarstytas ir priimtas įstatymas, skatinantis ir užtikrinantis kuo platesnį visuomenės dalyvavimą valstybės valdyme: svarbių įstatymų ir kitų potvarkių projektų rengime bei svarstyme ir priėmime, jų vykdymo kontrolėje.

Tame įstatyme turi būti nustatytas mokslinių ir visuomeninių organizacijų bei atskirų mokslininkų ir jų grupių skatinimas spręsti visuomenei ir valstybei aktualias problemas ir jų sprendimo projektus teikti atitinkamoms valstybinėms institucijoms, kurios galėtų, reikalui ir galimybėms esant, tais projektais pasinaudoti.

Labai svarbu, kad visuomenė kuo plačiau dalyvautų tų įstatymų, kurie negali būti populiarūs, parengime ir suprastų jų būtinumą. Tik tuomet galima būtų tikėtis, kad visuomenėje nekils nepagrįsto nepasitenkinimo būtinais nepopuliariais įstatymais ir kad tų įstatymų dauguma piliečių sąžiningai laikysis.

4. Įstatymų bei kitų svarbių valstybei ir visuomenei sprendimų priėmimo procedūrose turi būti numatyta tuos įstatymus bei sprendimus galutinai parengusių ir priėmusių pareigūnų asmeninė atsakomybė už tų įstatymų bei sprendimų kokybę ir jų įgyvendinimo pasekmes. Skelbiant per informavimo priemones įstatymų bei svarbių nutarimų turinį bei jų įsigaliojimo datas, turi būti nurodomos jų iniciatorių bei projektuotojų pareigos ir pavardės, kad visuomenė žinotų ir galėtų vertinti, kaip dirba atitinkamos institucijos ir jų darbuotojai. Tokia informacija turi būti saugoma kompiuterizuotuose informacijos bankuose ir prieinama kiekvienam piliečiui, kad visuomenė turėtų galimybę vertinti politinius veikėjus pagal jų darbus, o ne tik pagal jų žodžius.

5. Įstatymų ir svarbių sprendimų priėmimo procedūrų reglamentuose turi būti numatytas jų aprobavimas ir jų priėmimo pasekmių prognozavimas, naudojantis šiuolaikinėmis situacinio imitacinio modeliavimo, dalykinių žaidimų ir pan. priemonėmis, o ypatingais atvejais – ir natūriniais eksperimentais.

Po įstatymų ir kitų svarbių sprendimų priėmimo turi būti renkama atitinkama statistinė informacija, leidžianti įvertinti realias tų įstatymų ir kitų svarbių sprendimų įgyvendinimo pasekmes bei, reikalui esant, priimti atitinkamas pataisas ir papildymus. Reglamentu turi būti numatytos reguliarios atsiskaitymo visuomenei apie priimtų įstatymų bei kitų svarbių sprendimų įgyvendinimo pasekmes procedūros ir tų atsiskaitymų vertinimas visuomenėje bei to vertinimo rezultatų paskelbimas per visuomenės informavimo priemones.

Būtų labai naudinga, jei LR Prezidentas, LR Seimas ir LR Vyriausybė kreiptųsi į Lietuvos politines partijas, visuomenines ir mokslines organizacijas, išvardindami tas aktualias problemas, prie kurių sprendimų paieškos ir tų sprendimų įgyvendinimo galėtų prisidėti tos partijos ir organizacijos bei atskiri piliečiai. Juk Sąjūdžio pakilimo laikais tokie kreipimaisi nepalikdavo be atgarsio, o iššaukdavo didelį žmonių norą padėti Sąjūdžio vadovams. Nors dabar labai išaugo visuomenės nusivylimas savo valdžia, tačiau dar ne viskas prarasta. Daugeliui žmonių dar labai rūpi savo tautos ir valstybės ateitis ir jie tikrai stengsis padėti savo valstybei ir jos valdžiai, jei tik įsitikins, kad ta valdžia nori padėti ne tik sau, bet ir visiems kitiems piliečiams. Minėtasis valdžios kreipimasis į žmones atneštų dvigubą naudą: 1) šiek tiek išjudintų apsnūdusią, gana abejingą ir beveik niekuo nebetikinčią mūsų visuomenę, kas prisidėtų prie pilietinės visuomenės mūsų valstybėje ugdymo, prie įsisąmoninimo tos svarbios tiesos, kad už gyvenimo kokybę mūsų šalyje pirmoje eilėje esame atsakingi mes patys, Lietuvos piliečiai, o ne tik mūsų demokratiškai išsirinktoji valdžia; 2) galima būtų tikėtis, kad valstybės valdymo institucijos iš „apačios“ einančiuose pasiūlymuose rastų nemažai naudingos informacijos, atspindinčios ne tik visuomenės poreikius (kas irgi labai svarbu), bet ir būdus tiems poreikiams patenkinti, kai kurių aktualių valstybei ir visuomenei problemų sprendimo projektus ar bent sprendimo idėjas.

Net be valdžios raginimų mokslinės organizacijos ir atskiros mokslininkų grupės gana reguliariai rengia mokslines konferencijas ir seminarus aktualiais valstybei ir visuomenei klausimais, priima, mūsų nuomone, svarbias ir aktualias rezoliucijas bei rekomendacijas, tačiau visa tai iki šiol dar nesulaukė atitinkamo dėmesio iš valdžios pusės, ir Lietuvoje esantis nemažas intelektualinis potencialas (dar ne visi išvažinėjo į užsienius) taip ir lieka mūsų valdžių beveik nepanaudotas. O juk Sąjūdžio pakilimo laikais Lietuvos inteligentija nemažai prisidėjo prie Sąjūdžio programų kūrimo ir įgyvendinimo, nereikalaudama už tai nei užmokesčio, nei privilegijų, nei padėkos žodžių. Tik vėliau, Sąjūdžio „viršūnėlei“ atėjus į valdžią, prasidėjo aukštų postų bei turto dalybos, kurios ir atvedė mus į tą nepavydėtiną padėtį, kurioje dabar atsidūrė didžioji dalis mūsų visuomenės. Neveltui dabar neretai net iš lūpų tų, kurie rizikavo savo gyvybe, 1991 m. gindami svarbius mūsų valstybei objektus, išgirsti frazę: „Ėjome ginti Lietuvos ir visų jos žmonių laisvės, tačiau ta laisve pasinaudojo tik saujelė „ponų“, kurie su mumis dabar elgiasi ne ką geriau negu okupantai. Politinių laisvių ir teisių, tiesa, padaugėjo, tačiau socialinių teisių liko net mažiau negu sovietmečiu. Viską valdo pinigai ir jų troškimas.“

Tokia padėtis negali būti normali ir negali ilgai tęstis. Ją reikia keisti, kol dar ne visai vėlu. Tam ir skirti visi anksčiau išvardinti pasiūlymai, išplaukiantys iš LR Seimo Statuto ir LR Seimo bei kitų valdžios institucijų darbo analizės.

Norėčiau prie šių pasiūlymų pridurti dar keletą smulkesnių, bet taip pat aktualių. Šie pasiūlymai gimė, aptariant susiklosčiusią mūsų valstybėje padėtį su tremtiniais, Sausio 13-osios draugijos nariais ir kitais Lietuvos piliečiais, neabejingais savo Tėvynės likimui.

1. Reikėtų patobulinti rinkimų į LR Seimą ir į savivaldos organus įstatymą, kad demokratiškai išrinkti mūsų valios reiškėjai geriau ir sąžiningiau atstovautų visų mūsų valstybės piliečių interesus, kad tikruoju valstybės šeimininku, reikliai kontroliuojančiu savo išsirinktos valdžios darbą, taptų neatskiros finansinės grupuotės ir aukštoji valdininkija, o pati tauta.

Pageidautinų patobulinimų projektų metmenys buvo parengti dar 1996 m., formuojant „Sambūrio“ programą, su jais buvo supažindinti kai kurie LR Seimo nariai, bet tie projektai nesulaukė tuomet buvusių valdžių dėmesio, kaip savo laiku nesulaukė dėmesio ir kiti mūsų pasiūlymai, pateikti 1991-aisiais, 1996-aisiais, 1997-aisais, 1999-aisiais ir t.t. metais. Kai kurių tų pasiūlymų bei projektų metmenų tekstų kopijas pridedu kartu su rinkimų sistemos patobulinimo projekto metmenų tekstu.

2. Reikėtų imtis dabar egzistuojančios atlyginimų sistemos peržiūros. Šiuo metu, kada didelė mūsų visuomenės dalis gyvena ant skurdo ribos, išpūsti aukštųjų mūsų valdininkų bei teisininkų atlyginimai, kelias dešimtis kartų viršijantys tuos mažus atlyginimus, kuriuos gauna vargiai galus su galais suvedanti dauguma, yra amoralūs, piktina visuomenę ir nėra pagrįsti jokia racionalia logika. Tai savo rūšies mūsų „aukštuomenės“ paniekinantis „spjūvis“ visos likusios visuomenės atžvilgiu: „Kas jūs tokie ten – apačioje – knibždantys? Štai mes – elitas, visuomenės grietinėlė! Ką norim, tą ir darom!“

3. Seniai kalbama apie progresyvinės mokesčių sistemos, egzistuojančios daugelyje Europos šalių, įvedimą, tačiau kalbos kažkodėl visą laiką išlieka tik kalbomis. Patys turtingieji, tame tarpe bankininkai ir stambūs prekybininkai, išsikovojo sau neblogas verslo sąlygas, o tuo tarpu smulkesnis ir vidutinis verslas tokių sąlygų sau neturi ir todėl vos – vos vegetuoja, greičiau nykdami, negu augdami. Visuomenės turtinė diferenciacija jau seniai peržengė leistinas ribas.

4. Reikėtų peržiūrėti mokesčių dydžių ir mokesčių surinkimo sistemą, mažinant mokesčius smulkiajam ir vidutiniam verslui ir žymiai sugriežtinant mokesčių surinkimą bei bausmes už sukčiavimą šioje sferoje. Dabar, lygindami Statistikos departamente surenkamus duomenis apie visuomenės pajamas ir išlaidas, matome, kad visuomenės išlaidų suma visą laiką žymiai viršija jos pajamų sumą, iš ko išplaukia, jog apie 60% visos mūsų šalies ekonomikos sudaro „šešėlinė ekonomika“. Mūsų nuomone, valstybės biudžetą didinti reikėtų ne didinant mokesčius, o tobulinant jų surinkimo sistemą.

5. Valstybinių įstaigų veiklos sfera, lyginant su sovietmečiu, žymiai susiaurėjo, nes valstybei jau nebereikia tiesiogiai valdyti gamybinių, prekybinių ir kitų įmonių, todėl valdininkų skaičius ir išlaidos administracinio personalo išlaikymui lyginant su sovietmečiu, turėtų žymiai sumažėti. Tuo labiau, kad specialistų paskaičiavimais administracinio personalo skaičius jau ir sovietmečiu 2-3 kartus viršijo jo racionalaus dydžio normą. Nesuprantama, kodėl dabar valstybės valdymo ir savivaldos sistemoje biurokratų (ypatingai viršutinėse grandyse) tapo dar daugiau negu seniau ir vis daugėja. Reikėtų peržiūrėti valstybinių įstaigų etatus ir žymiai sumažinti valdininkų skaičių. Kadaise pradėtą „saulėlydžio komisijos“ darbą reikėtų atgaivinti, žymiai suaktyvinti ir išplėsti, padarant jį viešesniu, skaidresniu ir racionalesniu, t.y. paremtu statistiniais tyrimais ir ekonominiais bei matematiniais paskaičiavimais, reguliaria visuomenės kontrole.

Ši akcija ne tik sumažintų vis didėjančias valstybės išlaidas valdininkų algoms bei sumažintų mokesčių naštą mokesčių mokėtojams, bet ir žymiai pagerintų administracinio aparato darbo kontrolę, sumažintų piliečių siuntinėjimą „nuo Ainošiaus prie Kaipošiaus“, pagreitintų jų problemų sprendimą, nes sumažėtų nereikalingų biurokratinių institucijų skaičius. Sumažėtų ir korupcija, nes sumažėtų tų valdininkų, kurie pavertė savo valdiškus postus piliečių „melžimo“ punktais, skaičius.

6. Dabar Lietuvoje žymiai pelningiau verstis kokiu nors tarpininkavimu (piniginiu, finansiniu, prekybiniu ir pan.), bet ne tiesiogine gamyba. Tai yra labai nenormalu, nes iškreipia ekonominius santykius ir perskirsto pajamas visuomenėje taip, kad lobsta ne tie, kurie sukuria tas ar kitas vertybes, o tie, kurie tik tarpininkauja tarp gamintojo ir vartotojo.

Statistiniai tyrimai rodo, kad dabar bankai, imdami palūkanas už apyvartinį kapitalą, besisukantį gamyboje ir prekyboje, gauna už kiekvieną pieno litrą beveik tokias pat (o kartais net didesnes ) pajamas negu žemdirbys tą pieno litrą pagaminęs, karvutę prižiūrėjęs ir jai pašarus ruošęs.

Reikėtų nustatyti viršutinę palūkanų dydžio ribą ir taip sureguliuoti visą ekonomiką (o tai – jau valstybės funkcija), kad gamyba ir įvairių naudingų paslaugų (pabrėžiu, naudingų, o ne tokių, kaip azartinių žaidimų bei lošimų, lažybų ir pan.) verslas taptų nemažiau pelninga veikla kaip bankininkystė, kuri dabar mūsų respublikoje kažkodėl ypatingai globojama.

Šiuo atžvilgiu taip pat reikėtų peržiūrėti mokesčių politiką, skatinant efektyvų ir naudingą verslą ir mažinant administracines ir įvairaus tarpininkavimo (žmonės tai vadina vaizdingu „melžimo“ vardu) išlaidas, kad didėtų gamyba ir žmonių užimtumas, o ne tik ir taip jau nemažas grupelės pačių turtingųjų turtas.

Visais atžvilgiais žymiai naudingiau padėti žmonėms gauti darbo ir užsidirbti, negu didinti socialiai remtinų gyventojų gretas.

7. Būtinai reikia surasti lėšų, reikalingų tam, kad visi mokyklinio amžiaus vaikai lankytų mokyklas. Statistiniais duomenimis dabar virš 20000 mokyklinio amžiaus vaikų nelanko mokyklų. Nemaža dalis jų valkatauja, elgetauja ir vagiliauja, rausiasi po šiukšlynus ir šiukšliadėžes. Iš jų išaugs nauja karta nusikaltėlių, kurie plėšikaus ne tik skurdo verčiami, bet ir iš „idėjos“, keršydami tai visuomenei, kuri juos vaikystėje nuskriaudė. Tokių nusikaltėlių sugaudymas ir išlaikymas kalėjimuose valstybei kainuos žymiai daugiau, negu dabar kainuotų tų vaikų mokymas ir maitinimas.

8. Bedarbių pašalpos turėtų būti mokamos tik tiems bedarbiams, kurie vykdytų savivaldybių užduotis, dalyvaudami savivaldybės rengiamuose viešuosiuose darbuose. Tuomet sumažėtų fiktyvių bedarbių, uždarbiaujančiųjų „šešėlinės ekonomikos“ sferoje, o savivaldybės galėtų skirti dalį lėšų, kurios išleidžiamos viešiesiems darbams, tuos viešuosius darbus atliekančių bedarbių darbo skatinimui.

Dalis „chroniškų“ bedarbių galėtų išlaikyti save ir savo šeimas, laikinai versdamiesi žemės ūkio produktų sau gamyba tuose didžiuliuose kadaise dirbamos žemės plotuose, kuriuose dabar jau kelinti metai auga tik piktžolės.

Tokių „chroniškų“ bedarbių darbo ir buities organizavimu „žemdirbių kolonijose“ turėtų užsiimti atitinkama valstybinė įstaiga, pasitelkdama visuomenines ir religines organizacijas. Tokios „kolonijos“ galėtų egzistuoti panašiai, kaip dabar egzistuoja kai kurios „narkomanų kolonijos“, kurios pilnai save išlaiko.

9. Reikėtų kardinaliai keisti požiūrį į įkalinimą ir į įkalinimo įstaigas, siekiant, kad išlaikymas tose įstaigose negultų sunkia našta ant mokesčių mokėtojų pečių, o kaliniai patys savo darbu tose įstaigose galėtų bent jau išlaikyti save ir įkalinimo įstaigų administracinį personalą.

Įkalintųjų naudingo visuomenei darbo organizavimas įkalinimo įstaigose turėtų būti viena iš pagrindinių įkalinimo įstaigų administracijos funkcijų. Toks darbas būtų naudingas ne tik materialine, bet ir moraline prasme, nes prisidėtų prie moralinio klimato gerinimo ir palaikymo įkalinimo įstaigose.

10.Amoralu ir tiesiog nusikalstama daryti biznį žmonių sveikatos sąskaita, piktnaudžiauti sprendžiant sveikatos apsaugos problemas. Tačiau paskutiniu laiku toks biznis klesti ir tampa norma.

Būtų tikslinga atidžiau pasidomėti vaistų gamintojų, jų importuotojų, farmacinės didmeninės prekybos ir vaistinių bei medicinos specialistų, dirbančių įvairiose ekspertų komisijose, o taip pat ir kai kurių atskirų medikų veikla bei pajamomis. Nors farmacininkai kartais ir paverkšlena dėl „sunkių sąlygų“, tačiau įvairių vaistinių skaičius nuolat auga (panašiai, kaip ir įvairių barų bei „pasilinksminimo“ įstaigų), o tuo tarpu bibliotekų, vaikų darželių bei mokyklų skaičius nuolat mažėja. Manau, kad tokio reiškinio priežastys akivaizdžios tik niekam „nedaeina rankos“, kad atsirastų reikiama tvarka.

11. Negali nekelti susirūpinimo spartus moralinio klimato mūsų visuomenėje blogėjimas. Prisimenant Sąjūdžio laikų dvasinį pakilimą ir tuometinius žmonių santykius, negalima nepastebėti, kaip pasibaisėtinai nužmogėjo nemaža mūsų visuomenės dalis, tame tarpe ir nemaža dalis tų, kuriuos dabar priimta priskirti visuomenės „elitui“.

Tam nužmogėjimui ir moralinių vertybių nuvertėjimui pasitarnavo ir toliau sėkmingai tarnauja ne tik „visagalio pinigo“, sugebančio begėdiškai paminti bet kokį teisingumą ir žmoniškumą, kultas, ne tik mūsų lengvai (o dažnai – ir nusikalstamais būdais ) praturtėjusios „aukštuomenės“ bei įžūliai piktnaudžiaujančios užimama padėtimi gausios mūsų valdininkijos užkrečiantys amoralumo pavyzdžiai, bet ir beveik visomis informavimo priemonėmis propoguojamas smurtas su nesibaigiančiomis žiaurių kankinimų, kruvinų žmogžudysčių ir sprogdinimų serijomis, išradinga klasta ir įžūlus melas kaip būtinos priemonės siekiant „lengvo gyvenimo rojaus“, kuriame viešpatauja bedvasis laiko švaistymas prabangiose pasilinksminimo įstaigose, pigi erotika ir sugyvulėjusio, besiribojančio su porno iškrypimais sekso kultas.

Ar nebūtų laikas pabandyti įvertinti, kaip ši amoralumo propoganda veikia mūsų visuomenę, pirmoje eilėje mūsų paauglių ir jaunimo sąmonę, o įvertinus ir pasibaisėjus (o pasibaisėti anksčiau ar vėliau, tikrai teks, tik kartais gali būti jau per vėlu), imtis priemonių, stabdančių šį pražūtingą nužmoginimo ir nužmogėjimo procesą.

Kažkodėl antisemitizmo propagandos uždraudimo niekas nelaiko pasikėsinimu į pagrindines žmogaus teises ir laisves, o kai tik pabandai pasiūlyti uždrausti ar bent apriboti amoralumo propagandą, pasipila šimtai priekaištų, kad tai – bandymas užgniaužti laisvos žiniasklaidos balsą, likviduoti civilizuotos demokratijos iškovotas laisves ir teises. Bandoma net argumentuoti, kad smurto ir porno scenų demonstravimas turi paklausą, nes yra žmonių, kuriems to reikia, todėl rinka privalo tenkinti tokių žmonių poreikius, gaminti ir platinti jiems reikalingą „prekę“, todėl tokios veiklos demokratinėje šalyje uždraudimas yra neleistinas žmogaus teisių ir laisvių suvaržymas. Bet juk narkotikai, kilerių paslaugos, antisemitizmas ir teroristinės diversijos taip pat turi paklausą, tačiau tokie reiškiniai ne tik netoleruojami, bet su jais ryžtingai (nors ir ne visada sėkmingai) kovojama. Ar amoralumo propaganda mažiau pavojinga ir nenusipelno to paties?

Todėl siūlome nedelsiant apsvarstyti Lietuvos Respublikos Seime šią problemą ir parengti bei priimti amoralumo propagandą uždraudžiančias ir visuomenę nuo jos ginančius įstatymus.

Kadangi kovojant su blogiu nepakanka tik draudimų, tai būtina pagalvoti ir apie tai, kaip pasiekti, kad svarbia valstybinės politikos dalimi taptų ne tik ekonominis, bet ir moralinis mūsų valstybės ir jos visuomenės atgimimas, pasitelkiant į šį darbą visas politines partijas, visuomenines ir religines organizacijas, kultūros ir švietimo įstaigas, spaudą, radiją, televiziją, kiną, teatrą. Žmogų reikia ne gniuždyti, o kelti. Tada pakils ir valstybė, ir jos ekonomika, ir žmonių gerovės lygis. Kito kelio į žmonių gerovę nėra.

12. Mus taip pat labai neramina nenormaliai išaugę ir vis dar tebeaugantys aukštuosius mokslus baigusio gabaus jaunimo emigracijos iš Lietuvos tempai ir, bendrai, intelekto bei rinktinio tautos genofondo nutekėjimo problema.

Juk visiems puikiai žinoma, kiek kainuoja užauginti jauną žmogų ir suteikti jam aukštąjį išsilavinimą. Tai puikiai supranta išsivysčiusios šalys ir todėl jos stengiasi sumažinti tą naštą, prisiviliodamos jau paruoštus specialistus iš kitų šalių, kuriose gyvenimo sąlygos yra sunkesnės. Nejaugi mes tokie turtingi, kad užsikrauname gerų specialistų kitoms šalimis paruošimo naštą ant savo pečių? Išeina, kad turtingiesiems ir Dievas padeda, o vargšą ir bažnyčioje skriaudžia!

Ar nereikėtų mūsų valstybės vadovams pagalvoti apie tai, kaip sudaryti sąlygas mūsų išsimokslinusiam jaunimui gauti įdomų, naudingą ir pakankamai gerai apmokamą darbą Lietuvoje, tame tarpe ir aptarnaujant užsienio firmų ir įstaigų poreikius, kad jam nereikėtų ieškoti laimės svetur. Gal tuomet ir nemaža dalis tų, kurie jau išvyko, grįžtų į Lietuvą, praturtindami ją savo nauja patirtimi ir užsienyje įgytais naujais sugebėjimais? Tuomet ir čia mūsų minima jaunimo emigracija taptų ne tik nebepavojinga, bet ir naudinga kaip tarptautinio bendravimo ir keitimosi žiniomis ir patirtimi forma.

Manome, kad šalies intelektinio potencialo ir jos genofondo išsaugojimo ir ugdymo klausimai yra tiek svarbūs ir aktualūs mūsų mažai tautai, kad jie turi tapti svarbia sudėtine mūsų valstybės politikos dalimi ir neturi būti palikti likimo valiai, kad juos stichiškai spręstų vien tik pats jaunimas.

Algirdas Šukys
2003-01-12