1. Mes, Lietuvos politiniai kaliniai ir tremtiniai, jaučiame pilietinę pareigą rūpintis Lietuvos dabartimi ir ateitimi, ir jaučiamės atsakingi už mūsų tautos ir valstybės likimą.

Būdami pilnateisiais Lietuvos piliečiais, mes reikalaujame, kad Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija būtų oficialiai ir reguliariai informuojama apie ruošiamus įstatymų projektus, o taip pat apie Lietuvos Vyriausybės nutarimų bei sutarčių, liečiančių Lietuvos ir jos gyventojų ekonominę bei socialinę gerovę, Lietuvos istorinį kultūrinį paveldą, projektus.

Mus netenkina pasyvių stebėtojų, tik post faktum supažindinamų su jau priimtais įstatymais bei nutarimais, vaidmuo. Mes nusipelnėme sau teisę aktyviai rūpintis mūsų valstybės ir jos visuomenės likimu ir todėl norime ir privalome dalyvauti rengiamų svarbių projektų aptarime, norime ir privalome turėti ir reikšti savo nuomonę tų projektų atžvilgiu, kol jie dar netapo įstatymais bei Vyriausybės nutarimais.

Gana dažnai, dangstantis komercinės bei valstybinės paslapčių skraistėmis, nuslepiama nuo visuomenės jai gyvybiškai svarbi informacija, ir dėl šios priežasties kai kurių valstybinių institucijų veikla netenka skaidrumo ir viešumo, susidaro sąlygos piknaudžiavimams tarnybine padėtimi.

Mes reikalaujame, kad komercinės ir valstybinės paslapčių sąvokos būtų aiškiai apibrėžtos ir įstatymiškai įtvirtintos, prieš tai visuomenėje apsvarsčius atitinkamų įstatymų projektus. Mums nesuprantama, kodėl valdžios atstovai, atstovaujantys mus, Lietuvos piliečius, mums išreiškus jiems mūsų – jų rinkėjų – pasitikėjimą, gali turėti kokių tai „komercinių paslapčių“ nuo mūsų? Nejaugi valstybės vadovai ir jų pavaldiniai atstovauja kokius tai interesus, nesutampančius su mūsų – Lietuvos visuomenės – interesais, ir todėl susidaro situacija, kada mūsų išrinktoji valdžia turi slėpti nuo ją paskyrusios visuomenės kokias tai „komercines paslaptis“?

Ar tai nėra viena iš priežasčių to atotrūkio, kuris susidarė tarp visuomenės ir jos atstovų, sudarančių Lietuvos valdžią?

Ar tai nėra viena iš priežasčių, kad valdžios institucijos Lietuvoje pastatė save virš visuomenės ir todėl jau ne valstybė ir jos valdininkija tarnauja visuomenei, spręsdama bendrus visai visuomenei klausimus visuomenei pageidautina linkme, o atvirkščiai – visuomenė priversta tarnauti valstybės valdininkijai?

Ar tai nėra viena iš priežasčių, kad mūsų valdininkija, įgijusi didžiules teises, sugeba išvengti atsakomybės už daromas klaidas, prasižengimus ir net nusikaltimus? Paprastas pilietis yra baudžiamas net už nedidelę padarytą žalą, o aukšti pareigūnai gali iššvaistyti milijonus litų ir išeiti į „užtarnautą pensiją“, gaudami valstybines subsidijas, apie kurias eilinis pilietis, tame tarpe ir politinis kalinys bei tremtinys, ir svajoti negali.

2. Todėl mes reikalaujame, kad būtų parengtas, apsvarstytas ir priimtas įstatymas apie aukštų pareigūnų pilietinę atsakomybę prieš visuomenę, numatantis asmeninį padarytos žalos atlyginimą vietoj dabar praktikuojamo dangstymosi miglotos „politinės atsakomybės“ sąvokos skraiste, leidžiančio išvengti bet kokios atsakomybės.

Mes įsitikinę, jog, priėmus tokį įstatymą, valstybės pareigūnų darbas ir jų priimamų sprendimų kokybė žymiai pagerėtų, o kartu pagerėtų ir gyvenimo mūsų valstybėje sąlygos.

Valdžios pareigūnų asmeninės pilietinės atsakomybės nebuvimas – viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių mūsų valstybėje susidarė sunki ekonominė ir socialinė padėtis, o taip pat viena pagrindinių sąlygų, skatinančių veržtis į valdžios struktūras nekompetentingiems bei savanaudiškų tikslų siekiantiems asmenims.

3. Mes, Lietuvos politiniai kaliniai ir tremtiniai, manome, kad reikėtų tobulinti ir rinkimų įstatymą:

1) balsuojant už politinių partijų sąrašus reikėtų balsuoti ne už partiją bendrai, o už konkretų tame sąraše nurodytą asmenį ( ar kelis asmenis ), kad atstovus į visuomenės atstovavimo organus rinktų pati visuomenė, o ne partijos „viršūnėlė“, sudarydama savo pateiktuose sąrašuose „eiliškumo tvarką“;

2) leisti kelti kandidatus į renkamas institucijas ne tik politinėms partijoms, bet ir legalioms visuomeninėms organizacijoms ( tam tikrą kandidatų skaičių nuo tam tikro visuomeninės organizacijos narių skaičiaus).

Pirmasis patobulinimas neleistų atsirasti renkamose struktūrose tokių „išrinktųjų“, kurių niekas nerinko ir kurie nejaučia atsakomybės visuomenei, o tik juos „prastūmusiai“ partijos „viršūnėlei“.

Antrasis patobulinimas suaktyvintų visuomenės dalyvavimą valstybės valdyme ir sumažintų jos abejingumą rinkimų metu. Nieko nuostabaus, kad dabar visuomenė taip neaktyviai dalyvauja rinkimuose, nes ji žino, kad bet kuriuo atveju su valdžia pateks tik tam tikra „pasmerktųjų būti valdžioje“ grupelė: visų politinių partijų narių skaičius nesudaro net 2% visų gyventojų skaičiaus, o partijos į savo sąrašus įtraukia tik savo „aktyvą“, ir tokiu būdu susidaro sąlygos, kad žmonės turi rinktis tik iš tam tikro „elitinio“ pastovaus sluoksnio, nesudarančio net 0,1% visų gyventojų.

Taigi, dabartinis rinkimų įstatymas sudarytas taip, kad Lietuvą pastoviai valdytų, keisdamos viena kitą, nedidelės konkuruojančios grupelės, susidarančios politinių partijų aktyvą,, atstovaujantį ne Lietuvos visuomenę, o tam tikrų grupių siaurus interesus.

Reikėtų taip pat priimti specialų įstatymą apie „išrinktųjų“ atsakomybę ir atsiskaitomybę prieš savo rinkėjus, palengvinantį susikompromitavusio ar nevykdančio savo įsipareigojimų „atstovo“ atšaukimą.

4. Baigdami, pažymime, kad visuomenės įtraukimas į valstybės valdymą, į priimamų įstatymų bei nutarimų aptarimą, bei priimtų įstatymų bei nutarimų vykdymo kontrolę yra būtina sąlyga, kad tie įstatymai ir nutarimai būtų vykdomi, o neliktų tik popieriuje, kaip dabar dažnai būna ir nuo ko nukenčia ir valstybė ir visuomenė.

Parengė: Algirdas Šukys
1999-09-15