Gulago voratinklyje

Šiek tiek apsipratęs su naujomis sąlygomis ir su darbu tarybinio ūkio transporte, jaučiais vežiojusiame šieną iš stepės prie fermų, aš perėjau į naktinę pamainą ir dienomis pradėjau lankyti už kelių kilometrų rajono centre esančią vidurinę mokyklą, norėdamas užbaigti vidurinį mokslą, ko Lietuvoje padaryti iki galo taip ir nepavyko. Miego labai trūko, todėl, darant namų darbus, neretai tekdavo nardinti galvą į šalto vandens dubenį, kad išsisklaidytų mieguistumas.

Kadangi vidurinės mokyklos egzaminus išlaikiau gerai – gavau tik vieną ketvertą iš rusų kalbos, nes rašinyje padariau vieną klaidą, tai padaviau pareiškimą į garsų Sibire Tomsko universitetą. Kai gavau kvietimą į priimamuosius egzaminus, paaiškėjo, kad leidimų tremtiniams išvykti į kitas sritis išdavimas yra Maskvos kompetencijoje, o Altajaus krašto valdžia gali spręsti tik mano judėjimo pačiame krašte klausimus. Kadangi susirašinėjimams su Maskva būtų prireikę ne mažiau kaip metų laiko, tai man buvo patarta laikinai stoti į Barnaulo pedagoginį institutą, kurio dviejų pirmųjų kursų programa sutampa su universitetų programomis, ir per tą laiką spręsti leidimo vykti į Tomską gavimo klausimą.

Kai aš, pasimokęs Barnaule metus, kreipiausi į pedagoginio instituto rektorių, prašydamas parašyti man charakteristiką, kuri buvo reikalinga rašant prašymą į Maskvą leidimui išvykti į Tomską gauti, rektorius, susipažinęs su mano mokymosi rezultatais ir pasitaręs su mano dėstytojais, pasiūlė man niekur nevažiuoti ir baigti institutą Barnaule, ruošiantis aspirantūrai Maskvoje, į kurią pedagoginis institutas mane būtinai pasiųsiąs. Kai aš pareiškiau rektoriui, jog esu tremtinys, jis pasakė, kad moksle tai nieko nereiškia, ir, norėdamas man padėti materialiai, pasiūlė lygiagrečiai su studijomis darbą vakarinėje mokykloje matematikos ir fizikos mokytoju. Tai man leido išsikviesti į Barnaulą seserį, kad ir ji galėtų mokytis.

Kai aš, baigdamas pedagoginį institutą, jau ruošiausi aspirantūrai, komendantūroje, kurią aš kaip tremtinys turėjau lankyti kas savaitė, kad gaučiau specialią atžymą, jog niekur neišvykau ir tebeesu paskirtoje vietoje, man buvo pasakyta, kad šį kartą mane kviečiąs užeiti leitenantas Kudinovas, ko ankščiau niekada nebūdavo, nes užtekdavo, kad budintysis uždėtų štampuką ant tremtinio pažymėjimo.

Leitenantas Kudinovas, pasveikinęs mane su stojimu į aspirantūrą, pasakė, jog dabar aš darbais privaląs įrodyti lojalumą manimi besirūpinančiai Tarybų valdžiai. Kai aš pasakiau, kad savo geru mokslu ir geru darbu mokykloje aš tai įrodinėju kiekvieną dieną, leitenantas pareiškė, jog to nepakanka, esą reikia pradėti bendradarbiauti su atitinkamomis tarnybomis, vykdant jų užduotis ir pranešinėjant joms apie dėstytojų ir studentų politines nuotaikas, kartais net išprovokuojant tuos dėstytojus ir studentus kompromituojančiais pokalbiais. Atitinkamos tarnybos, esą, jau seniai žinančios apie kai kurių dėstytojų ir studentų antitarybines nuotaikas bei veiklą, tačiau joms vis niekaip nepavyksta „nutverti už rankos“, todėl ir reikalingos specialios priemonės, kuriose aš turėčiau aktyviai „dalyvauti“. Man nesutikus su tokiu pasiūlymu, aš buvau uždarytas į komendantūros daboklę „pamąstymui“. Ten aš prabuvau dvi paras. Maitino gana gerai, jokių fizinės prievartos priemonių man netaikė, tik laikas nuo laiko kviesdavo pokalbiams ir įtikinėjo, kad mano užsispyrimas yra kvailas, ir aš pats gadinąs sau ateitį, kuri gali būti labai viliojanti. Kai aš po kelių tokių pokalbių likau prie savo nuomonės, man buvo duotas paskaityti dokumentas, perspėjantis, kas man gresia, jei aš kam nors prasitarsiu apie vestus su manimi pokalbius. Aš tokį dokumentą pasirašiau, pridėdamas, kad bendradarbiauti su spectarnybomis atsisakau, nes nemanau, kad tokį darbą sugebėčiau nuoširdžiai dirbti, o ką nors apgaudinėti – prieštarauja mano gyvenimo principams. Po viso to aš buvau iš speckomendantūros paleistas.

Išėjęs iš komendantūros, išvydau vėliavas su juodais kaspinais ir laikraščius su antraštėmis, pranešančiomis, jog mirė Stalinas. Grįžęs į institutą jau neberadau savo fotonuotraukos mokslo pirmūnų garbės lentoje, o po instituto baigimo vietoj aspirantūros buvau pasiųstas į
Ustj–Kalmankos vidurinę mokyklą, kurią pats buvau baigęs, mokytojauti. Ten dėsčiau visas matematikas (algebrą, geometriją, trigonometriją), fiziką, elektrotechniką ir radiotechniką, astronomiją ir braižybą. Pavyko mokykloje sukurti pavyzdinį fizikos, elektrotechnikos ir radiotechnikos kabinetą, kuris nedaug kuo skyrėsi nuo laboratorijų institutuose. Man labai padėjo Barnaulo radijo gamyklos direktorius B. Doktorovas, su kuriuo buvau susipažinęs dar mokydamasis institute ir vykdydamas mokslinį darbą.

Mūsų mokyklos fizikos, elektrotechnikos ir radijo technikos kabinetas labai patiko Altajaus krašto švietimo skyriaus viršininkui V. K. Savenkai, labai šviesiam ir kilniam žmogui, kai jis su inspektorių grupe lankėsi Ustj–Kalmankoje, ir tai nulėmė tolesnį mano likimą, kai 1958 m. aš buvau atleistas iš Ustj–Kalmankos vidurinės mokyklos mokytojo pareigų kaip netinkamas tam darbui, nes perdaug „spaudžiau“ pritinginčius mokytis vietinių viršininkėlių „atžalas“ ir kartais išsakydavau „nepakankamai brandžius politinius pareiškimus“.

Atvykęs į Barnaulą, minėtojo krašto švietimo skyriaus viršininko V. K. Savenkos įsakymu aš ne tik nebuvau nubaustas, ko tikėjosi, Ustj–Kalmankos „ponai“, bet buvau paskirtas Mokytojų tobulinimo instituto fizikos ir elektrotechnikos metodinio kabineto vedėju, kas sudarė gana neblogas sąlygas kelti ne tik kitų mokytojų, bet kartu ir savo kvalifikaciją. Stažuodamasis Tomsko universitete ir Maskvos institutuose, susipažinau su elektroninėmis skaičiavimo mašinomis, programavimu ir kibernetinės technikos taikymais, kuo pradėjau gana intensyviai domėtis.