LR Seimo statutas [1] pakankamai racionaliai, detaliai ir suderintai reglamentuoja atskirų įstatymų kūrimą-jų inicijavimo, projektų parengimo ir pateikimo, svarstymo, priėmimo bei atmetimo procedūras. Šiuo atžvilgiu galimi tik atskiri nežymūs pataisymai bei papildymai, apie kuriuos bus kalbama atskirame priede. Čia apsistosiu tik ties esminiais LR įstatymdavystės ir įstatymų dabar kuriamos ir jau veikiančios sistemos trūkumais.

1. Pagrindinis LR įstatimdavystės sistemos trūkumas yra tame, kad joje, sistemų teorijos požiūriu, kol kas dar nėra tikros sistemos: LR Seimo statutas reglamentuoja tik atskirų įstatymų kūrimo procedūras ir palieka nuošalėje kūrimą visos įstatymų sistemos kaip vieningos visumos, sugebančios užtikrinti darnų visos valstybės funkcionavimą ir normalų visos visuomenės gyvenimą.

Vertinant tai sudėtingų sistemų inžinerijos specialistų akimis, išeina, jog bandoma projektuoti ir gaminti atskiras sudėtingos sistemos detales, dar neturint bendro visos sistemos projekto ir net nežinant tos sistemos būsimo veikimo principų bei mechanizmų. Vaizdžiai tariant, sistemos kūrimas pradedamas „ne nuo to galo“ [2] – ne nuo bendro visos sistemos projekto, o nuo atskirų jos detalių.

Nuo to nukenčia visos įstatymų sistemos, o taip pat ir atskirų įstatymų kokybė: dabar įstatymai kuriami fragmentiškai ir net chaotiškai, vadovaujantis „gaisrų gesinimo“ principu, dėl ko atsiranda nemažai painiavos visoje kuriamoje įstatymų sistemoje, atskirų įstatymų nesuderinamumas ir net prieštaravimai tarp jų, įvairios spragos įstatymų sistemoje, kuriomis išradingai naudojasi apsukrūs savanaudžiai. Dabartinis LR įstatymų rinkinys dar nėra gerai suderintas ir darniai veikiantis teisinis mechanizmas, o tik atskirų to mechanizmo mazgų ir detalių krūva, iš kurios vargu ar bus galima surinkti teisingai veikiantį mechanizmą.

Negalėtume paneigti ir to, kad toks įstatymų sistemos kūrimo būdas suteikia nemažai galimybių piktnaudžiavimams, „prastumiant“ kai kuriuos įstatymus, kurie naudingi tik kai kurioms suinteresuotoms grupėms, o visos visuomenės ir valstybės atžvilgiu yra žalingi. Be to toks įstatymų sistemos kūrimo būdas leidžia „nepastebėti“ kai kurių labai reikalingų įstatymų nebuvimo bei reikalingumo ir net vilkinti jų atsiradimo procesus, jei tie įstatymai kai kam nepageidautini.

Nuo viso to nukenčia visa visuomenė, visos valstybės valdymas. Tai viena iš svarbiausių priežasčių, dėl kurių išsivystė tokios mūsų visuomenės ligos kaip korupcija, nepateisinamai ir net pavojingai didelė turtinė diferenciacija, valstybinio ir visuomeninio turto grobstymas, švaistymas ir neatsakingas bei neefektyvus panaudojimas, didelės dalies pareigūnų (pradedant nuo pačių aukščiausių ir baigiant žemiausiais) nepakankamai kokybiškas pareigų vykdymas, piktnaudžiavimams užimama padėtimi, vis labiau plintantis mūsų visuomenėje teisinis nihilizmas, priešrinkiminių pažadų nevykdymas, politinių veikėjų ir aukštų administracinių darbuotojų nebaudžiamumas, vis didėjantis nusikalstamumas ir t.t.

Didžioji mūsų visuomenės dalis nesupranta, kodėl, nežiūrint į dažnai kartojamus reikalavimus, mūsų šalies įstatymų sistemoje egzistuoja tokia akivaizdi spraga kaip iki šiol nepriimtas visuotinas pilnos asmeninės atsakomybės už savo veiklą bei neveiklumą ir jų pasekmes įstatymas, vienodai galiojantis tiek „apačioje“, tiek „viršuje“.

Juk negali nekelti visuomenės pasipiktinimo toks faktas, kad valstybės, jos ministerijų bei departamentų ir stambių įmonių vadovai, „nuvairavę“ valstybę bei įmones iki nuskurdinimo ir bankroto, iššvaistę ir išgrobstę milijonus bei asmeniškai pasipelnę iš valstybei nenaudingų sutarčių, už tai neatsako savo turtu ir laisve, kai, pavyzdžiui, eilinis autobuso vairuotojas privalo padengti nuostolius, atsiradusius dėl jo nepakankamai atsargaus vairavimo. Pasitvirtina garsusis Draizerio teiginys: „Jei tu pavogsi duonos kepalą, tave pasodins į kalėjimą, tačiau jei tu sugebėsi pavogti geležinkelį, tave padarys ministru, nes tu turi galvą“.

Didžioji visuomenės dalis todėl ir nebetiki nei partijomis, nei Vyriausybe, nes nei partijų vadovai, nei Prezidentas, nei Vyriausybės aukšti pareigūnai, nei LR Seimo nariai niekaip neatsako už savo priešrinkiminių pažadų ir savo programų nevykdymą, o veikia pagal principą: „pažadėsi-patiešysi, netęsėsi-negriešysi“.

Jeigu būtų įvestas visuotinis pilnos asmeninės atsakomybės už savo ir savo pavaldinių pažadus, veiksmus ir neveiklumą bei jų pasekmes įstatymas, žymiai sumažėtų įvairaus plauko apsukruolių veržimasis prie „valdžios lovio“, nes tuomet pradžioje tektų pasverti savo sugebėjimus ir savo kompetenciją prieš imantis aukštų ir gerai apmokamų pareigų, būtų baugu žadėti tai, ko padaryti negalėsi.

Dabar gi kai kurie LR Seimo komitetai, Prezidentūros darbuotojai, Vyriausybės bei ministerijų pareigūnai atlieka savo pareigas nepakankamai kokybiškai ir dėl to jų vadovai beveik nenukenčia, nes nenustatyti nei griežti tų pareigų atlikimo kokybės kriterijai, nei griežta atsakomybė už savo ir savo pavaldinių veiklą bei neveiklumą, tos veiklos bei neveiklumo pasekmes. Kartais nėra net griežto pareigų ir pareigūnų darbo tikslų bei pasiektinų rezultatų apibrėžimo.

Pateiktas pavyzdys rodo, kokią žalą atneša tik vienos spragos įstatymų sistemoje, vieno, reikalingo įstatymo nebuvimas, o tokių spragų įstatymų „sistemoje“, kai tokios sistemos ir net jos projekto nėra, neišvengiamai atsiranda gana daug.

Galima įrodyti, kad dėl tokių spragų įstatymų sistemoje Lietuvos valstybės valdyme pažeidžiami pagrindiniai vadybos principai: atsakomybės, viešumo ir atsiskaitomybės, piliečių dalyvavimo valstybės valdyme, pilietinės sąmonės ir pilietinės visuomenės ugdymo, valdžios veiklos visuomeninės kontrolės, veiklos išankstinio strateginio ir operatyvinio planavimo, grįžtamojo ryšio ir išankstinio kompensavimo mechanizmų kūrimo ir t.t. [3]. Todėl visiškai natūralu, kad mūsų valstybės valdymo mechanizmai veikia nepatenkinamai. Esant tokia situacijai kitaip ir būti negali, nes chaoso entropija gali tik didėti.

2. Antrasis labai svarbus LR įstatymų ir jų kūrimo bei diegimo sistemos trūkumas:

LR Seimo statutas reglamentuoja tik savo produkcijos gamybą ir nepakankamai rūpinasi savo pagamintos produkcijos tolimesniu likimu. Manau, kad įmonė, kuri, gamindama tą ar kitą produkciją, rūpintųsi tik pačia gamyba ir nesirūpintų savo pagamintos produkcijos realizavimu, rinkos tyrimu ir reklama, neišvengiamai bankrutuotų. Tokio aplaidumo neturėtų būti valstybės valdyme. Tačiau jis yra iki šiol, ir mūsų visuomenėje egzistuojantis teisinis nihilizmas-viena jo pasekmių

LR Seimo statute nenumatomos efektyvios priemonės, skatinančios* visuomenę aktyviai domėtis priimamais įstatymais, dalyvauti jų rengime bei svarstyme, suprasti priimamus įstatymus kaip pačiai visuomenei naudingas ir net būtinas jos funkcionavimo reguliavimo taisykles, kurių nebuvimas bei jų nesilaikymas yra labai žalingas ir net pavojingas pačiai visuomenei.

Tokio atsakingo visuomenės požiūrio į įstatymus galima pasiekti tik įtraukiant visus visuomenės sluoksnius į įstatymų sistemos kūrimą, siekiant, kad visuomenė, ieškodama iškylančių problemų sprendimo, pati įsitikintų kuriamų įstatymų reikalingumu ir priimtus LR Seime įstatymus laikytų savais, pačios visuomenės atrastais bei sukurtais, reikalingais dėl tarpusavio santykių racionalaus reguliavimo, o ne „iš viršaus“ dirbtinai primestais suvaržymais, trukdančiais gyventi ir dirbti. Tuomet net nepopuliarūs, bet būtini įstatymai, jei bus suprastas tų įstatymus būtinumas ir reikalingumas, bus stropiai ir sąmoningai vykdomi.

Visuomenei, įvairių sričių specialistams ir įvairių visuomenės sluoksnių atstovams aktyviai dalyvaujant įstatymų projektų kūrime ir tų projektų aptarime, pagerėtų ir pačių įstatymų kokybė: sukurti įstatymai tiksliau atspindėtų visuomenės poreikius ir egzistuojančios situacijos specifiką, įstatymuose liktų mažiau klaidų bei įvairių neapsižiūrėjimų, sumažėtų galimybė „prastumti“ kokiai nors grupei naudingus, tačiau visai visuomenei bei valstybei žalingus įstatymus, sumažėtų ir jau priimtų įstatymų pataisymų skaičiai. Visa tai prisidėtų prie priimtų įstatymų autoriteto didinimo, teisinės valstybės formavimosi, piliečių teisinio išprusimo didinimo.

Dabar visuomenė, nors formaliai ir turi tam tikras galimybes dalyvauti įstatymų kūrime, arba nežino apie tas galimybes, arba nesuvokia tokio dalyvavimo naudos ir būtinybės, nelaiko tai svarbia pilietine pareiga, nesupranta, kad ne tik „valdžia“, bei ir pati visuomenė yra atsakinga už priimamus įstatymus ir už egzistuojančią valstybėje tvarką ar tvarkos nebuvimą. Visuomenė dabar pernelyg mažai domisi LR Seimo priimamais ir priimtais įstatymais, jų nežino, daugelio jų net nesupranta, o kai kurių net nepalaiko, yra priešiška jiems, žiūri į juos kaip į nereikalingus ir net žalingus suvaržymus. Todėl nenuostabu, kad visuomenėje egzistuoja ne tik abejingumas įstatymams, bet ir teisinis nihilizmas, įstatymų negerbimas, jų nesilaikymas, bandymai juos apeiti.

Ta pati visuomenė, kuri Sąjūdžio pakilimo laikais net neraginama nemokamai vykdė daugybę darbų, pati aukojo nemažas sumas pinigų ir net šeimos brangenybių, dabar įvairiais būdais stengiasi išvengti mokesčių mokėjimo, ieško ir suranda daugybę būdų, kaip „apgauti“ valstybę. Kodėl taip atsitiko? Taip atsitiko todėl, kad didelė dalis piliečių nesupranta, kam reikalingi tokie dideli mokesčiai, nemato reikiamybės juos mokėti bei mato, kaip neracionaliai, o kartais net nusikalstamai švaistomos iš mokesčių mokėtojų surinktos lėšos nepateisinamai didelėms aukštų valdininkų algoms bei priedams prie jų, prabangių automobilių ir pan. pirkimui aukštų pareigūnų ir jų „atžalų“ vojažams ir t.t.

LR Seimas, LR Prezidentas ir LR Vyriausybė, jei tos institucijos iš tikrųjų suinteresuotos pilietinės visuomenės Lietuvoje kūrimu ir jos pilietinės sąmonės ugdymu, neturėtų laukti, kada ta visuomenė savaime taps pakankamai sąmoninga, o turėtų imtis aktyvių priemonių, skatinančių kuo aktyvesnį įvairių visuomenės sluoksnių dalyvavimą valstybės kūrime ir valdyme, valdžios institucijų veiklos kontrolėje. Dabar visuomenės dalyvavimas valstybės kūrime ir valdyme akivaizdžiai nepakankamas. Ir nors dabar labai mėgstama postringauti, jog Lietuva yra demokratinė valstybė, iš tikrųjų „demokratija“ pas mus pasireiškia tik kaip santvarka, kurioje vienas turtingųjų klanas gali perimti valdžią iš kito turtingųjų klano be kraujo praliejimo, o daugumai piliečių vienodai (ar beveik vienodai) sunku ir prie vienų ir prie kitų. Todėl visuomenė ir tapo gana abejinga tokiai valdžių kaitai, todėl taip neaktyviai dalyvauja rinkimuose. Tas neaktyvumas ir toliau mažės, kol nepasieks kritinio lygio, po kurio taps agresyviu priešiškumu, galinčių privesti prie į sprogimą panašaus proveržio, koks, pavyzdžiui, neseniai įvyko Venesueloje. Juk Sąjūdis Lietuvoje irgi buvo panašaus proveržio pavyzdžiu. Neleistina žaisti su ugnimi, bandant žmonių kantrybę, nes tokie „žaidimai“ neretai priveda prie revoliucijų ir diktatūrų. Reikia išmokti ne tik vadovauti tautai, bet ir bendradarbiauti su tauta, kad tauta suprastų, jog ji yra pagrindinis valstybės šeimininkas, o ne tik „aukštų ponų“ valios vykdytoja. Tada išnyks dabartinis vis stiprėjantis atotrūkis tarp valdžios ir visuomenės, galintis peraugti iš nusivylimo valdžia į atvirą priešiškumą, tada pradės formuotis pilietinė visuomenė ir mes pradėsime artėti prie tikros demokratijos, apie kurią buvo svajojama ir kalbama Sąjūdžio laikais.

Kad tai įvyktų greičiau, būtina aktyviai vykdyti valstybinę politiką, visokeriopai skatinančią visuomenės dalyvavimą valstybės valdyme (svarbių įstatymų projektų kūrime ir aptarime, priimtų įstatymų vykdymo kontrolėje ir t.t.), pilietinės sąmonės bei atsakomybės jausmo už savo valstybę visuomenėje augimą. Kad tokia politika taptų mūsų valstybės funkcionavimo norma, būtina sukurti tokią juridinę bazę valstybės valdymo sistemoje ir tokią moralinę atmosferą visuomenėje, kurioms esant tokios politikos nevykdymas taptų neįmanomas.

Svarbu, kad šio kardinalaus lūžio mūsų valstybės valdymo sistemoje iniciatyva ateitų „iš viršaus“, nelaukiant, kol nepasitenkinimas „apačioje“ pasieks kritinę ribą. Juk mūsų valstybė jau beveik baigia išparduoti visą anksčiau valstybės turėtą turtą ir neužilgo jau nebeturės šio pajamų papildymo šaltinio, o tuo tarpu valstybės vidinės ir užsienio skolos nemažėja, ir gana greitai didžiąją dalį to, ką valstybė pajėgs surinkti mokesčių pavidalu, teks atiduoti tų skolų palūkanų padengimui. Po 10-15 metų baigsis sovietmečiu statytų mūsų miestuose, miesteliuose bei kitose gyvenvietėse namų tinkamumo naudojimui terminai ir mes susidursime su didžiule armija ne tik bedarbių, bet ir benamių. Šalia dabar statomų pilaičių pradės augti lušnynai, kuriuose šeimininkaus naujos nusikaltėlių kartos, išaugusios iš tų vaikų, kurie dabar dešimtimis tūkstančių nelanko mokyklų. Jie plėšikaus ne tik dėl skurdo, bet ir „iš idėjos“, keršydami juos nuskriaudusiai visuomenei. Jei dabar nesugebame įvesti deramos tvarkos nedideliame čigonų tabore, ar sugebėsime susidoroti su nusikalstamumu mūsų miestus supsiančiuose lušnynuose? Ar sugebės Europos sąjungos kreditai ir NATO apginti turtinguosius jų pilaitėse nuo nusikaltėlių ir nuskurdintos minios įtūžio? Ar norės sugrįžti į tokią Lietuvą tie tūkstančiai jaunų energingų žmonių, kurie dabar kasmet palieka mūsų šalį? Ar netaps šis vis didėjantis protų ir energijos nutekėjimas pražūtingu mūsų tautai?

Išvada viena: toliau taip elgtis su tauta, kaip iki šiol elgėsi visos mūsų valdžios, jau nebegalima, esamą padėtį reikia keisti, ir, jei mes nenorime susidurti su socialine katastrofa ir smurtu, tuos pasikeitimus turėtų inicijuoti pati valdžia, jos mąstančioji dalis, kuri dar neprarado išminties. Juk neturėtų taip būti, kad, einant tryliktiesiems Nepriklausomybės metams, didelė Lietuvos gyventojų dalis gyventų blogiau negu sovietmečiu ir atotrūkis tarp „valdžios“ ir gyventojų daugumos vis didėtų. Ilgai taip tęstis negali. Svarbu, kad mūsų valdžia tai suprastų, kol dar galima pataisyti padėtį. O tą padėtį pataisyti, pasikvietus į pagalbą visą tautą ir remiantis Europos pagalba, racionaliai ir teisingai ja pasinaudojant, tikrai galima [4].

3. Trečias mūsų šalyje egzistuojančios įstatimdavystės sistemos trūkumas: įstatymų rengimo ir priėmimo procedūros suprojektuotos taip, kad išnyksta reali asmeninė Seimo narių atsakomybė už žalingų įstatymų bei nekokybišką reikalingų įstatymų parengimą ir priėmimą bei įgyvendinimą. Dėl šios priežasties atsiranda galimybė „prastumti“ šališkus, žalingus valstybei ir visuomenės daugumai, bet naudingus atskiroms siauroms grupuotėms įstatymus. Valstybėje susidaro situacija, kad kai kurie LR Seimo nariai ir kitų valdžios institucijų atstovai pradeda tarnauti ne visuomenei, o savo asmeniniams ir atskirų pakankamai turtingų bei įtakingų grupuočių interesams. Kalbos apie teisinę valstybę lieka tik tuščiomis kalbomis, galinčiomis iššaukti tik pasipiktinimą jų veidmainiškumu, nes „teisės“ ir „teisingumas“ tampa preke, kuri atitenka tiems, kas turi daugiau pinigų. „Apačios“, matydamos tokį teisinį nihilizmą „viršuje“, prarado bet kokį pasitikėjimą valdžia ir bet kokią pagarbą „iš viršaus“ nuleidžiamiems įstatymams, nutarimams bei kitokiems potvarkiams. Įstatymų nesilaikymas tampa visuotina norma, o mokėjimas juos „apeiti“-susižavėjimo ir pagyrimo vertu sumanumo ir išradingumo požymiu. Susidaro labai palanki aplinka korupcijos klestėjimui ir žmonių su nusikalstamais polinkiais ir tikslais veržimuisi bei įsitvirtinimui prie „valdžios lovio“. Prasideda valstybės organizmo puvimas, kurį išgydyti, net naudojantis ryžtingomis chirurginėmis operacijomis, tampa beveik neįmanoma. Tuo labiau tai sunku padaryti, kai „ranka ranką plauna“ ir „varnas varnui akies nekerta“, ką dabar nesunku pastebėti mūsų teisėsaugos ir teisėtvarkos sistemoje. Situacija galėtų pakeisti tik visuotinis visuomenės moralinio atgimimo sąjūdis, panašus į Tautinio Atgimimo Sąjūdį, atvedusį mūsų tautą prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Ar negalėtų Lietuvos Respublikos Prezidentas, pritariant LR Seimui, pakviesti tautą į Moralinio Atgimimo Sąjūdį, pradėdamas nuo konkrečių veiksmų valstybės valdymo piramidės viršuje? Visuomenė tokios veiksmus, jei jie būtų nuoširdūs ir efektyvūs, tikrai palaikytų. Gal tai galėtų būti taip ilgai laukiamo lūžio pradžia? Duok Dieve, kad tai įvyktų anksčiau, negu visiškai išseks didžiosios visuomenės dalies kantrybė.

4. Ketvirtas esminis mūsų valstybės valdymo sistemos trūkumas: ši sistema neleistinai mažai remiasi rimtu mokslu, priimamų įstatymų ir kitų valdymo sprendinių pasekmių modeliavimu bei prognozavimu. Kartais neskiriama pakankamo dėmesio net paprasčiausiam juridiniam, techniniam ir ekonominiam priimamų sprendinių pagrindimui. Todėl svarbių visai valstybei ar jos regionui sprendimų priėmimas neretai tampa perdėm voliuntaristiniu procesu, kuriame pagrindinį vaidmenį vaidina ne moksliškai pagrįsti argumentai bei kruopščiais ir išsamiais skaičiavimais paremti projektai bei modeliai, o asmeninės ambicijos bei siauri grupiniai interesai. Lietuva turi gana nemažą gerų specialistų, atstovaujančių įvairias sritis, būrį, kurie galėtų ir norėtų padėti mūsų valdžios institucijoms, ir yra ne kartą siūlę savo rekomendacijas bei projektus, tačiau dauguma geranoriškų ir naudingų pasiūlymų iki šiol likdavo neišgirsti ir nesuprasti. Jei kartais įsiklausoma, tai dažniausiai tik į ekspertų iš užsienio patarimus ir reikalavimus, nors ne visada tie „ekspertai“ iš tikrųjų yra tikri ekspertai, nesavanaudiškai siekiantys Lietuvai padėti.

Norėdamas parodyti, kad šie mano priekaištai Lietuvos valdžioms nėra tuščiažodžiavimas ir dabar tapęs madingu nekonstruktyvus kritikavimas, pridedu kopijas tų laiškų su pasiūlymais ir perspėjimais, kurie savo laiku buvo įteikti valdžios atstovams, bet nesulaukė jų dėmesio. Dabar, praėjus keliems metams, jau nesunku spręsti, kas buvo teisus: ar šių eilučių autorius, ar nuo puikybės apsvaigę mūsų „vadai“ ir „vadukai“ [5;6;7;8].

Šiek tiek pilnesnę informaciją apie sisteminę susidariusių situacijų analizę ir iš tos analizės išplaukiančius pasiūlymus galima rasti internete mano puslapyje adresu: http://www.mif.vu.lt/~sukys.

Būtų naudinga, jei LR Prezidentas, LR Seimas ir LR Vyriausybė kreiptųsi į Lietuvos mokslinę visuomenę su kvietimu išsakyti savo nuomonę ir pasiūlymus aktualiais Lietuvos valstybei ir jos visuomenei klausimais, kurių sąrašas būtų skelbiamas per žiniasklaidos priemones ir reguliariai papildomas bei patikslinimas. Mokslinės įstaigos ir organizacijos turėtų reguliariai visuomeniniais pagrindais konsultuoti atitinkamas valstybines įstaigas ir savivaldybes aktualiais joms klausimais. Tai duotų abipusę naudą: valdžia rečiau darytų klaidas, o mokslas būtų arčiau gyvenimo ir jo problemų. Kai kurios mokslinės įstaigos ir organizacijos, pateikusios vertingus pasiūlymus bei projektus, galinčius atnešti visuomenei ir valstybei dėmesio vertą naudą, galėtų po to gauti atitinkamus valstybinius užsakymus, tuo padėdamos sau spręsti mokslo finansavimo problemas.

Išsakęs keletą kritinių pastabų mūsų valdžios institucijų ir jų vadovų atžvilgiu, ir šį kartą norėčiau pabandyti pateikti keletą pasiūlymų, kurie galėtų būti naudingi sprendžiant svarbias mūsų visuomenei ir valstybei problemas. Norėtųsi, kad bent šį kartą mūsų valdžios atstovai teiktųsi įsiklausyti į geranorišką „iš apačios“ einantį balsą.

________________________

* Dabar visuomenė turi tik teorines tokio dalyvavimo valstybės valdyme galimybes, kurios praktiškai pasireiškia tik per rinkimus. Kitokios visuomenės dalyvavimo formos valstybės valdyme nėra efektyviai skatinamos. (atgal)