Visuomenėje (kaip ir kiekvienoje pakankamai sudėtingoje sistemoje, kurioje veikia grįžtamieji ryšiai), besikeičiant sąlygoms išvedus ją iš pusiausvyros, atsiranda svyravimai. Juos galima pastebėti ne tik visuomenės materialiame gyvenime, bet ir žmonių pasaulėžiūroje, visuomenės dvasiniame gyvenime. Tie svyravimai pasireiškia kaip judėjimas nuo vieno kraštutinumo prie kito, ir turi praeiti gana daug laiko, kol nusistovi nauja pusiausvyra, atitinkanti pasikeitusias sąlygas. Kaip tik tokiu pereinamuoju svyravimų laikotarpiu dabar ir gyvena Lietuva.

Šiam laikotarpiui labai madinga kritikuoti aplamai viską, kas buvo ar atsirado sovietmečiu. Daugumoje atvejų kritika visiškai pelnyta, tačiau būtų daug naudingiau, jei ji būtų konkretesnė ir gilesnė, neapsiribotų vien tik neigimu, o užsiimtų ir priežasčių analize, nebūdama iš anksto kam nors įsipareigojusi, sugebėtų atskirti pelus nuo grūdų. Juk net ir sovietmečiu būta ne tik pelų, bet ir gerų grūdų. Todėl būtų naudinga pasimokyti iš sovietmečio klaidų bei nusikaltimų ir jų nebekartoti, o taip pat, suradus, kas protinga ir progresyvu, tuo racionaliai pasinaudoti.

Atrodo tai savaime suprantamas ir net banalus reiklavimas, tačiau dėl pereinamajam laikotarpiui būdingų tendencijų, orientuotų, į kraštutinumus, to reikalavimo gana dažnai nesilaikoma. Todėl gana dažnai, priimant tuos ar kitus sprendimus, daroma daug, kartais net trivialių, klaidų, ir dėl to ir taip jau konfliktuotas ir nelengvas visuomenei pereinamasis laikotarpis darosi dar komplikuotesnis ir sunkesnis.

Pavyzdžiui, teisingai kritikuojant paskutiniais dešimtmečiais naudotus sovietinius valdymo metodus už jiems būdingą komandinį administravimą, perdėtą centralizuotumą ir dogmatizmą, dažnai metamasi į kitą kraštutinumą ir pradedama nihilistiškai žiūrėti į pačią valdymo sistemų projektavimo idėją bei į vadybą, kaip į mokslą, nepagrįstai suvedant vadovavimo sąvoką tik į nuogą empiriką ir į vadovo „individualios intuicijos“ produktą, kurio „gamybai“ jokio mokslo nereikia, o visiškai pakanka „vadovo genijaus“. O kuris iš šiuolaikinių vadovų ir politikų, nepasižyminčių dideliu savikritiškumu, nesijaučia „genijum“ ir nelaiko savo sprendimų „genialiais“ ir nekritikuotinais? Tokius „vadovus“ ir „politikus“ erzina ir pykdo net priminimas, kad egzistuoja vadybos dėsniai ir principai, kuriais derėtų vadovautis, priimant atsakingus sprendimus.

Nesilaikant elementarių vadovavimo ir sprendimų priėmimų taisyklių, atsiranda tokie „genialūs sprendimai“, iš kurių piktdžiugiškai šaiposi buvę „jiedinstveninkai“: Kuria kūno dalimi ir kaip ilgai galvojo „Lito komiteto“ nariai, kol priėmė sprendimą nukaldinti vienodos spalvos ir beveik vienodo dydžio litų ir centų monetas?“ Ir buvę „jiedinstveninkai“ teisūs, nes tokį „sprendimą“ keiksnoja visi blogai beprimatantys senukai, net ir labai lojalūs Lietuvos valdžiai. Jie pagrįstai klausia:

1) „Ar taip padaryta tyčia, norint pasijuokti iš žmonių ir juos pakiršinti;
2) ar „Lito komiteto“ nariai tokie netoliaregiai ir kvaili, kad šio nepatogumo žmonėms iš anksto numatyti nesugebėjo;
3) ar patogumas ir nepatogumas eiliniams piliečiams yra jų „aukšto“ dėmesio nevertas jiems „nusispjautinas“ dalykas, ir jie užimti asmeninėmis ambicijomis ir politinėmis intrigomis, nerado laiko ir noro apie tai nors truputį pagalvoti?“

Dauguma žmonių į šiuos klausimus pagrįstai atsako: „Jau vien už tokį „sprendimą“ tokius „vadovus“ reikia vyti kuo toliau nuo valstybės vairo ir nuo „valdiško lovio“!“

Kitas pavyzdėlis: visai pelnytai kritikuojant sovietinę „planuojamąją ekonomiką“ ir „socialistinę apskaitą“ už joms būdingą pompastiškų planų voliuntarizmą ir nerealumą, už jų propogandistinę paskirtį, už apskaitos rezultatų „redagavimą“, pritempiant juos prie „iš viršaus nuleistų“ „planinių užduočių“, pradedama neigti apskaitos ir planavimo reikalingumą iš viso, teigiant, kad rinkos ekonomikoje, kuriai būdinga savireguliacija, joks planavimas nereikalingas. reikia tik „paleisti rinkos mechanizmus“, ir viskas savaime susitvarkys.

Nebūtų baisu, jei taip samprotautų tik „Gariūnų berniukai“, nes jiems tikrai naudinga, kad aplinkui būtų kuo mažiau tvarkos. Tačiau, kai panašiai samprotauja „valstybės šulai“, – darosi liūdna ir pikta, nes iš tokių samprotavimų gimsta tokie „sprendimai“ kaip „stichinė privatizacija, tuoj pat pavirstanti sovietmečiu „suvalstybinto“ žmonių turto grobstymu ir išsidalinimu. Kitas tokio pat tipo „sprendimas“ – be išankstinės inventorizacijos ir plano pradėtoji vykdyti „žemės ūkio reforma“. Sunku dabar spręsti, kiek tokiuose „sprendimuose“ naivaus perdėto pasitikėjimo savo „įgimtu genialumu“ ir iš sovietmečio paveldėto partinio voliuntarizmo, ir kiek juose – tik šiek tiek užmaskuotų machinacijų bei korupcijos, tačiau viena aišku – racionaliai organizuotoje valdymo sistemoje priimti tokius neapgalvotus, kelis kartus neįvertintus ir nepatikrintus sprendimus būtų tiesiog neįmanoma. Kai 1991 metų pradžioje šių eilučių autorius, pakviestas ką tik paskirto Lietuvos vyriausybės vadovo p. G.Vagnoriaus, pasisiūlė nemokamai padėti jaunai Lietuvos Vyriausybei, tikrinant paruoštus sprendimų projektus matematinio modeliavimo ir visuomenės nuomonės tyrimo metodais, jam buvo atsakyta, kad Lietuvos Vyriausybė turi pakankamai lėšų ir nepripažįsta neapmokamo darbo, tačiau ji neturi laiko, laukti, kada priimami sprendimai bus patikrinti ir kada Lietuvos visuomenė suspės susipažinti su jų projektais. Dabar mes matome ir savo kailiu jaučiame, kas iš to skubotumo išėjo. Neveltui Estijos ekonomistai jau pačioje pradžioje kritikavo Lietuvos valdžią dėl jos „voliuntarizmo ir “romantizmo“, kurie neblogai pasitarnavo „dainuojančios revoliucijos“ laikotarpiu, tačiau nelabai tiko valstybės ūkio atstatymo ir reformų metams.

Trečias nihilistinio požiūrio į valdymą ir vadybos teoriją pavyzdėlis. Vienas iš pagrindinių organizacijų valdymo principų teigia, kad nėra racionalu bandyti valdyti žmonių veiksmus tiesiogiai, kaip daroma, kai valdymo objektas – techninis įrenginys, o daug tikslingiau valdyti žmonių tikslus ir tik per juos – žmonių veiksmus. Iš to principo išplaukia, jog nepakanka priimti gerus įstatymus ir nutarimus. Reikia dar, kad žmonės, kurie privalės tais įstatymais vadovautis ir turės tuos nutarimus vykdyti, gerai juos suprastų, jiems pritartų, būtų įsitikinę tų įstatymų ir nutarimų reikalingumu. Kitas organizacijų valdymo principas teigia, jog nėra efektyvesnio būdo tokiam supratimui ir tokiems įsitikinimams atsirasti, kaip visuomenės dalyvavimas tokių įstatymų bei nutarimų rengime. Tas dalyvavimas reikalingas ne tiek dėl to, kad rengiant įstatymų bei svarbių nutarimų projektus, būtų galima pasinaudoti „kolektyviniu visuomenės protu“ (nors ir tai yra dėmesio vertas dalykas: pav., jei „Lito komiteto“ nariai, prieš priimdami jau minėtąjį „sprendimą“ būtų atsiklausę visuomenės nuomonės, tai eilinė kaimo senutė būtų jiems patarus, kad taip daryti neprotinga ir „nedera Vyriausybės vyrams apsijuokti prieš visus žmones“), kiek dėl to, kad žmonės, dalyvaudami įstatymų ir nutarimų rengime, geriau įsigilintų į jų esmę, priprastų prie jų, įsitikintų jų reikalingumu ir tokiu būdu pasirengtų tų įstatymų ir nutarimų vykdymui ne tik iš baimės tapti nubaustais, bet ir dėl vidinės motyvacijos. Todėl visuomenės dalyvavimas įstatymų ir svarbių nutarimų projektų ruošime nėra tuščias „pseudodemokratinis žaidimas“, paveldėtas iš sovietmečio kaip vienas iš „socialistinių mistifikacijų“ (kaip dabar dažnai mėgsta kartoti mūsų valdžios vyrai, pasišaipydami iš tezės apie virėjos dalyvavimą valstybės valdyme), nėra „nedovanotinas ir neproduktyvus laiko gaišinimas“, o viena iš būtinų įstatymų ir nutarimų veiksmingumo sąlygų. Šios tiesos nepaisymas, klouniškai pridengiant elementarų nesiskaitymą su paprastų žmonių nuomone pasišaipymais iš „virėjos dalyvavimo valstybės valdyme teorijos“, pagimdė tą dabar vyraujantį visuomenėje nusivylimą ir abejingumą, įstatymų nežinojimą ir negerbimą, tampantį tiesiog teisiniu nihilizmu. Juk sparčiai augantis nusikalstamumas turi ne tik materialias, bet ir dvasines ištakas. Ar visuomenės nusivylimas savo valdžia, netikėjimas ja ir jos priimamais nutarimais nėra viena iš tų ištakų? O tie valstybės nebaudžiami turto iššvaistymo ir grobstymo pavyzdžiai, kuriuos visuomenė beveik kasdien stebi ir kurie atrodo tokie ryškūs ir nedovanotini beveik visuotino nuskurdimo (ir nuskurdinimo, nes dabar lengviausias būdas pralobti pačiam – tai nuskurdinti kitus) fone, yra antroji (o, galbūt, ir pati svarbiausioji) nusikalstamumo augimo dvasinė ištaka?

Manau, jog šių kelių pavyzdėlių jau pakanka tam, kad suprastume, jog daugumos nuskurdimas (ir nuskurdinimas), atgavus Lietuvai nepriklausomybę (juk ne paslaptis, kad apie 80 proc. Lietuvos žmonių gyvenimo lygis krito 2-4 kartus ir tik kokiai 15 proc. išaugo ir tarp jų kai kuriems stebėtinai ir visai nepelnytai), turi ne tik išorines ir objektyvias, bet ir vidines subjektyvias priežastis ir tarp jų – viena iš svarbiausių – labai žema, besiribojanti su valdymo profanacija, akiplėšiškumu ir chuliganizmu, vadybos principų nepaisymu, nesąmoningu ar sąmoningu nenoru juos žinoti ir jais vadovautis valdymo kultūra.

Juk prieš atgaunant Nepriklausomybę ir pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo mėnesiais mes turėjome tokias vertybes, kaip beveik visuotinis Lietuvos žmonių entuziazmas ir jų pasitikėjimas Nepriklausomos Lietuvos vadovais ir atstovais Aukščiausioje Taryboje, turėjome net tokius žmonių pasiaukojimo pavyzdžius, kurie stebino pasaulį, tačiau nesugebėjome šiomis vertybėmis tinkamai pasinaudoti, kaip nesugebėjome tinkamai pasinaudoti ir tuo gana nemažu turtu, kuris buvo atsidūręs „socialistinės valstybės“ nuosavybėje ir perėjo Nepriklausomai Lietuvai. Tai – irgi nemokėjimo valdyti, pagrindinių vadybos principų nepaisymo apraiška, kurią reikėtų traktuoti ne tik kaip klaidų grandinę, bet ir kaip nusikaltimą tautai, nuskurdinusį ją ir materialiai ir dvasiškai.

Daugybė anomalių reiškinių, kuriuos dabar pastebime Lietuvoje: nenormalus administracinio personalo skaičiaus augimas, viršijantis net sovietmečio „rekordus“, nenormalus prekiautojų skaičiaus išaugimas, lyginant su produkcijos, kuria prekiaujama, gamintojų skaičiumi, korupcijos, reketo ir kitokių nusikaltimų subujojimas ir t.t. – tai vis valdymo sistemos netobulumo pasekmės. Todėl vienas pirmaeilių uždavinių, kuriuos turi išspręsti mūsų visuomenė ir jauna mūsų valstybė – išmokti racionaliai tvarkytis turimais resursais (japonai taip pat ne perdaug turtingi žaliavomis, tačiau ne taip jau blogai verčiasi) ir sukurti pakankamai tobulą valdymo sistemą: ir visos valstybės mąstu, ir atskiruose teritoriniuose ir gamybiniuose vienetuose. Turimas intelektualinis ir techninis potencialas tai padaryti leidžia. Reikia tik noro, atkaklumo ir sąžiningo darbo, valdančiųjų atsakomybės ir atsiskaitomybės prieš valstybės piliečius.