Gulago voratinklyje

Bekurdami automatizuotas valdymo sistemas, informacinius duomenų bankus ir aukštų vadovų motyvacinius modelius, mes sukaupėme gana daug informacijos, tarp jos ir kai kuriems aukštiems pareigūnams labai nepageidautinos. 1983 m. balandžio 14 d. (ir vėl balandžio 14-ji, mano antrojo arešto metinių diena!) mūsų skaičiavimo centre buvo įvykdyta krata ir mūsų sukaupti informaciniai bankai buvo „konfiskuoti“. Oficialiai mes buvome apkaltinti antitarybine veikla (kompiuterių magnetinėse juostose buvo rastos poeto V.Visockio knygos „Nervas“ ir rašytojų – fantastų Strugackių knygos „Vaivorykštė“ kopijos) ir valstybinės technikos panaudojimu netarnybiniams reikalams. Tos ESM viršininkas, buvęs mano studentas V. Kaliničenko, kurio juostose buvo rastos minėtos kopijos, buvo areštuotas, o aš turėjau pasirašyti pasižadėjimą bylos vedimo metu niekur neišvykti. Kitą dieną aš buvau atleistas iš visų pareigų, o taip pat man buvo pareikštas nepasitikėjimas kaip dėstytoju. Sąjunginėje „Komjaunimo tiesoje“ pasirodė straipsnis, smerkiantis žalingą mūsų veiklą ir „piktnaudžiavimą užimama padėtimi“.

Su tokia įvykių eiga nesusitaikė didelė grupė buvusių mano studentų, jau suspėjusių užimti gana aukštus postus. Buvo iškviesti žurnalistai iš Maskvos, po kurio laiko į Barnaulą atvyko pats E. K. Ligačiovas, ir Altajaus krašto komunistų partijos pirmasis sekretorius N. F. Aksionovas baigė tuo, kad neišlaikė jo nervai. Kalbama, kad jis nusinuodijo. Jį iškilmingai palaidojo, o mūsų padėtis stipriai pasikeitė. V. Kaliničenko buvo paleistas iš kalėjimo (iš jo aš vėliau sužinojau, kad jam buvo siūloma duoti parodymus apie mano „vadovavimą organizuotai antitarybinei veiklai“, už ką jam buvo žadama laisvė), o man buvo sudarytos sąlygos persivesti iš Altajaus politechnikos instituto į Vilniaus universitetą „taikiai ir ramiai, lyg nieko nebūtų įvykę“. Aš tuo, aišku, pasinaudojau ir 1983 m. vasarą atsiradau Vilniuje, o rudenį pradėjau dirbti Vilniaus universitete Matematikos fakultete Taikomosios matematikos katedros docentu.

Lietuvoje gyvenimo lygis ir materialiąja ir kultūrine prasme tuo metu buvo žymiai aukštesnis negu Sibire: buvo žymiai daugiau maisto produktų ir jie buvo geresnės kokybės bei įvairesni, žmonės gražiau ir madingiau rengėsi, turėjo daugiau automobilių, miestuose ir miesteliuose vyko daugiau kultūrinių renginių ir tie patys buvo įvairesni, turiningesni. Tačiau tuo pačiu metu gyvenimas buvo žymiai konservatyvesnis, konservatyvesnė buvo ir daugelio žmonių mąstysena. Man, įpratusiam Sibire prie žymiai mažesnio minties laisvės varžymo ir progresyvesnio mąstymo, pradžioje nebuvo lengva adaptuotis. Tai atsiliepė net bandant kurti AVS Lietuvos įmonėse bei įstaigose, kuomet, norint padaryti tas sistemas pakankamai efektyviomis, reikėjo imtis ryžtingų ir stambių reformų, tačiau įmonių ir įstaigų vadovai nieko keisti nenorėjo ir net prisibijojo tai daryti. Jie gana atvirai sakydavo: „Kompiuterinę techniką galima ir reikia diegti, tačiau nusistovėjusios tvarkos keisti nevalia“.

Taigi, pertvarkos procesai, prasidėję visoje Sovietų Sąjungoje, Lietuvoje vyko kiek vėluodami ir lėčiau. Todėl vietinės valdžios konservatyvizmas susidūrė su spaudimu iš viršaus ir iš apačios, ir tokia valdžia negalėjo ilgai išsilaikyti, tuo labiau, kad ji nebuvo tikra valdžia, o tik Maskvos statytinė, privalanti klusniai vykdyti pastarosios valią. Tokia valdžia turėjo griūti, ir buvo svarbu, dėl kurios priežasties ji grius pirmiau: ar dėl spaudimo iš apačios, ar dėl to, kad bus pakeista iš viršaus.

Lemiamą reikšmę tuo momentu suvaidino tai, kad pertvarkos procesą Lietuvos šviesuomenė sugebėjo panaudoti ne tik ta linkme, kurią buvo numačiusi Maskva, bet ir Lietuvai buvusių skausmingais nacionalinių klausimų sprendimui. Gana greitai pasidarė aišku, jog galimas ir net būtinas didesnis Lietuvos ir jos žmonių savarankiškumas, sprendžiant aktualias visai tautai problemas, ir visa tai atsiliepė stipriu rezonansu žmonių, iki tol nedrįsusių atvirai sakyti skaudžią tiesą, širdyse ir protuose. Taip prasidėjo lavininiais tempais stiprėjantis Atgimimo procesas, greit įgijęs „dainuojančios revoliucijos“ formą. Pačioje pradžioje šį procesą Maskva netgi rėmė, tačiau jis gana greitai peraugo Maskvos numatytus rėmus ir tapo galinga savarankiškai besivystančia jėga, su kuria susidoroti be ryžtingų stambaus masto smurto ir prievartos priemonių jau buvo nebeįmanoma. O stambaus masto smurto priemonių panaudojimas galėjo iššaukti tokį rezonansą tarptautinėje politikoje, kuris Maskvai, tuo metu vaizdavusiai save progresyvių pokyčių pasaulyje iniciatore, buvo visiškai nepageidautinas. Tuo pasinaudojo Sąjūdis, kuriame aš aktyviai dalyvavau nuo pat jo gimimo, vėliau tapdamas Vilniaus universiteto Sąjūdžio grupės tarybos nariu.