Aš nesiruošiau kalbėti antrą sykį, tačiau p. Lupeikos bandymas mulkinti sueigos dalyvius, sąmoningai iškreipiant tiesą, esą privatizacija visais atvejais yra tik teigiamas reiškinys, neleidžia man tylėti.

Aš esu buvęs tremtinys, 1991 m. sausio 13-osios įvykių dalyvis, nukentėjęs prie Televizijos bokšto. Dabar dirbu Vilniaus universitete matematinės statistikos katedros docentu ir kartu su savo studentais, naudodamasis Statistikos departamento iš užsienio gaunamais duomenimis, nagrinėju bei modeliuoju sudėtingus ekonominius ir ekologinius procesus, bandydamas prognozuoti jų pasekmes, dalyvauju kompiuterizuotų informacinių sistemų projektavime ir diegime.

Dar 1991 m. po sausio įvykių mane buvo pasikvietęs tuometinis Premjeras G.Vagnorius, siūlydamas Vyriausybėje eksperto – patarėjo vietą. Tačiau mūsų nuomonės, aptariant Lietuvos ekonominio, socialinio ir teisinio vystymosi kryptis bei joje vykstančių procesų valdymo metodus, gana stipriai išsiskyrė, todėl aš taip ir netapau minėtuoju „ekspertu“. Aš siūlau „japoniškąjį“ Lietuvos ekonomikos ir mokslo vystymosi variantą, orientuotą į sudėtingos produkcijos, reikalaujančios daug aukštai kvalifikuoto darbo ir, palyginti, mažai atvežtinių žaliavų, gamybos palaikymą ir plėtojimą, o taip pat įvežtinių resursų maksimalų panaudojimą ir „gilų“ perdirbimą, neprarandant bei dar labiau išplečiant savo turimas pozicijas Rytų rinkoje, tačiau tai nepatiko p. G.Vagnoriui, kuriam užsienio „ekspertai“, tarnaudami juos pasiuntusių firmų bei valstybių interesams, buvo įteigę mintį, jog Lietuvoje reikia kuo skubiau likviduoti visus sovietinius radioelektronikos, skaičiavimo technikos, tiksliosios mechanikos ir t.t. „monstrus“, išparduodant juos užsienio firmoms. Premjeras buvo įsitikinęs, kad greita Lietuvos pramonės ir žemės ūkio privatizacija bei jos pagrindu išsivysčiusi konkurencija „viską pastatys į savo vietas ir prasidės greitas ekonominis augimas“. Man nepavyko įtikinti p. G.Vagnoriaus, kad konkurencinė kova ne visada tampa progreso varikliu, nes tam, jog konkurencinėje kovoje nugalėtų geriausieji, reikalinga ir atitinkama įstatyminė bazė, ir atitinkamos reikalingą tvarką ir įstatymų vykdymą užtikrinančios struktūros, ko Lietuvoje tuomet dar nebuvo (ir iki šiol dar nėra); kad viso to neturint, gali išsivystyti tokia „konkurencija“, kuri ves ne „aukštyn“, o „žemyn“, kurioje nugalėtojais taps patys klastingiausieji, patys žiauriausieji, labiausiai nesilaikantys nei baudžiamojo nei moralinio kodekso normų. Mano siūlymas neskubėti su privatizacija, neįvykdžius kruopščios viso turimo turto inventorizacijos, ir leisti man paskaičiuoti ir pamodeliuoti privatizacijos pasekmes taip pat nesulaukė Premjero pritarimo, nes, anot jo, „laukimui nebeliko laiko – reikia veikti greitai ir ryžtingai“. Atsisveikindamas su šiuo atkakliu ir energingu žemaičiu, aš vis dėlto pažadėjau, kad pabandysiu pamodeliuoti, prie ko gali privesti p. G.Vagnoriaus siūlomas Lietuvos vystymosi variantas, ir su to modeliavimo rezultatais supažindinti Vyriausybę.

1991 m. spalio mėn. aš pasiunčiau laišką p. p. V.Landsbergiui ir G.Vagnoriui, kuriame išdėsčiau kai kuriuos modeliavimo rezultatus, gautus nagrinėjant „greitos privatizacijos“ variantą. Tame laiške buvo rašoma, kad staigi privatizacija palyginti žemomis kainomis būtinai iššauks kapitalo (tame tarpe, ir „nešvaraus“) paklausos ir palūkanų normos greitą augimą, o kadangi dauguma įmonių negali išsiversti be apyvartinio kapitalo, tai išaugusios palūkanų normos didins įmonių gaminamos produkcijos savikainą ir, galų gale, ta produkcija taps nekonkurentabili, o jos gamyba – nerentabili ir net nuostolinga. Gamybos apimtys pradės mažėti, išaugs bedarbystė, paplis nelegalūs verslai, kontrabanda, stipriai padidės nusikalstamumas, smuks žmonių moralė, prasidės turto vogimas ir švaistymas.

Į mano geranorišką įspėjanti balsą nebuvo įsiklausyta. Aš net negavau atsakymo į savo laišką. O kai 1991 m. gruodyje pabandžiau Sausio 13-osios Brolijos valdybos, kurios nariu tuomet buvau, vardu kreiptis į Sąjūdžio suvažiavimą, norėdamas atkreipti dėmesį į Sąjūdžiui ir Lietuvai gresiančius pavojus, tai tas bandymas buvo Brolijos pirmininkės p. J.Bieliauskienės klastingai sužlugdytas, o aš – apšauktas tuomet ir dabar madingu „KGB agento“ vardu.

Visų mūsų nelaimei mano liūdnos prognozės išsipildė su pavydėtinu tikslumu, dar kartą įrodydamos, jog matematika – tikslus ir galingas mokslas, kuriuo šiais laikais nesinaudoti – tikrai neprotinga ir trumparegiška. Atsitiko tai, ko negalėjo neatsitikti: 1992 m. buvusieji valdžioje pralaimėjo rinkimus ir juos pakeitė LDDP. Tačiau ir ši partija nesugebėjo pasinaudoti nepakartojamu istoriniu šansu doru darbu Lietuvos labui išpirkti buvusio kolaboravimo su okupantu kaltę: pagunda lengvai ir greitai praturtėti, grobstant Lietuvos žmonių sukurtą turtą ir iš užsienio pasiskolintas lėšas, pasirodė stipresnė už silpną pilietinės sąžinės balsą. Bandymai atkreipti p. A.Šleževičiaus dėmesį į vis blogėjančią situaciją taip pat liko be atgarsio, nors, iš pažiūros, buvo sutikti gana tolerantiškai ir net, atrodė, geranoriškai ko negalėčiau pasakyti prieš tai buvusiųjų valdžioje p.p. V. Landzbergio ir G.Vagnoriaus adresu. Ir vėl atsitiko tai, kas turėjo atsitikti: turto grobstymas ir žmonių apgaulė tęsėsi ir net dar sustiprėjo, dar labiau išaugo visuomenės turtinė diferenciacija ir nusikalstamumas, ir todėl LDDP negalėjo nepralaimėti rinkimų.

Daugelis žmonių tikėjosi, kad pralaimėjimas 1992 m. rinkimuose ir keturi metai buvimo opozicijoje daug ko išmokė konservatorius bei jų lyderius, ir todėl vylėsi, kad, grįžę į valdžią, jie šįkart jau nebedarys lemtingų klaidų ir, tesėdami priešrinkiminius pažadus, vykdys išmintingą ir dorą politiką.

Tačiau kai kurie naujojo Seimo ir naujosios Vyriausybės žingsniai, rodo, jog konservatoriai nelabai sugeba (o gal ir nenori mokytis iš savo ir savo oponentų klaidų ir atkakliai tęsia Lietuvos ir jos žmonių skurdinimo bei jos pavergimo stambiajam finansiniam užsienio kapitalui politiką, vadindami tai „ėjimu į Europą“. Ką reiškia toks „ėjimas“, galima suprasti, įsigilinus į Pasaulio Banko įtakingo atstovo, aplankiusio Lietuvą, žodžius. Jis pareiškė esąs beveik patenkintas Lietuvos Vyriausybės vykdoma ekonomine politika, tačiau, jei Vyriausybė nori gauti keturiasdešimtmilijoninę paskolą, tai turinti padidinti energetinių resursų kainas ir sumažinti pensijas. Reikalavimą padidinti energetinių resursų kainas, matyt, reikėtų suprasti taip: jūs dar sugebate kai kurią produkciją gaminti pigiau nei Vakarai ir, eksportuodami ją, mažinate Vakarų produkcijos rinką, todėl reikia stipriau apmokestinti energetinius resursus, kad išaugtų jūsų gaminamos produkcijos savikaina ir jūs nebesugebėtumėte jos ne tik eksportuoti, bet net ir vidinėje rinkoje parduoti, kaip jau atsitiko su dauguma jūsų ankščiau gamintos produkcijos. To Pasaulio Banko atstovas, žinoma, garsiai nepasakė, kaip nepasakė ir to, kad pakėlus energetinių resursų kainas, pakils ir visos kitos kainos, todėl, sumažinus pensijas, mūsų pensininkų išmirimo tempai žymiai paspartės, ir darbingų žmonių, kurie reikalingi Vakarams kaip pigi darbo jėga, skaičius santykinai padidės. Kitaip tariant, viskas vystysis Pasaulio Banko valdytojams pageidautina linkme.

Manau, ne be užsienio „ekspertų“ patarimų konservatorių lyderiai pradeda naują privatizacijos – „prichvatizacijos“ „turą“, vedantį prie to, kad Lietuva, pardavusi užsieniečiams už grašius valstybei strategiškai svarbius infrastruktūros objektus, galutinai praras ekonominį savarankiškumą ir taps „bananine“ respublika – pigios darbo jėgos rezervuaru ir užsienyje pagamintos produkcijos nusenėjusių atliekų sąvartynu.
Man teko nagrinėti privatizavimo procesus, įvykusius įvairiose šalyse, ir aš nesu dogmatiškai nusiteikęs privatizavimo priešas. Aš taip pat daug kur už privatizavimą, tačiau – už protingą ir gerai apskaičiuotą privatizavimą. Tyrimai rodo, kad privatus smulkus ir vidutinis verslas, kur savininkas pats tiesiogiai dalyvauja versle, pats tiesiogiai vadovauja savo firmai, tiesiogiai bendraudamas su jos darbuotojais, racionaliai organizuodamas jų darbą ir skatindamas jų pastangas siekti kuo geresnio efekto, turi labai daug pranašumų, lyginant su valstybiniu smulkiu ir vidutiniu verslu. Privačios firmos yra žymiai lankstesnės, greičiau ir tiksliau prisitaiko prie kintančios rinkos sąlygų, racionaliau tvarkosi, suinteresuočiau ir efektyviau dirba. Todėl aš – už smulkaus ir vidutinio verslo privatizavimą, už kuo palankesnių sąlygų sudarymą privačiai iniciatyvai bet kokiame legaliame smulkiame ir vidutiniame versle. Ir jei kai kurios tokios privačios firmos išaugs į stambias – aš ir už tokias privačias firmas.

Tačiau ką tik išvardintieji privataus verslo pranašumai palengva blėsta, didėjant firmai bei jos darbuotojų skaičiui, ir visai išnyksta, kai firma tampa labai stambi, o jos savininkai, samdydami firmos direkciją ir kitus administratorius darbuotojus, beveik visiškai atitrūksta nuo firmos vykdomo verslo. Eiliniam firmos darbininkui tampa beveik visiškai nesvarbu, kam priklauso firma, kurioje jis dirba: ar kokiam tai tolimam retai matomam (arba net niekad nematytam) savininkui, ar akcininkų grupei, ar valstybei. Todėl dabar kai kurios stambios Vakarų firmos stengiasi suinteresuoti savo darbuotojus, parduodamos jiems dalį akcijų, darydamos juos bendrasavininkais ir skelbdamos, jog taip jos artėja prie taip vadinamo „liaudies kapitalizmo“. Apibendrinant stambių firmų veiklos tyrimo rezultatus, galima padaryti išvadą, kad stambių firmų veiklos efektyvumas priklauso pirmoje eilėje nuo firmos direkcijos sumanumo ir atsakingumo, nuo jos naudojamų darbo organizavimo ir valdymo metodų, o ne nuo to, ar ta firma privati ar valstybinė. Teiginys, kad stambios privačios firmos visada yra pranašesnės už valstybines, neatitinka tikrovės ir yra tik mitas, kurį sąmoningai skleidžia stambaus finansinio kapitalo atstovai bei jų gerai apmokami samdiniai. Matyt, sąmoningai ar nesąmoningai jiems priklauso ir p.Lupeika.

Ir visiškai į jokius vartus nelenda tendencingas melas, kad valstybei strategiškai svarbių infrastruktūros objektų privatizavimas, parduodant juos užsienio firmoms ir sudarant joms sąlygas tapti monopolistinėmis, yra tas kelias, kuriuo reikia eiti, siekiant visuomenės gerovės didinimo ir valstybės stiprinimo.

Pateiksiu keletą konkrečių pavyzdžių, rodančių, kur veda tas p. L.Andrikienės išgirtasis, p. G.Vagnoriaus palaikomas ir Seimo konservatoriškosios daugumos palaimintas bei jų taip intensyviai dabar propaguojamas „kelias“.

1993 m. Rostoko senatorius p. M.Kroicbergas laikraštyje „Deutschland Kommunal“ džiūgavo, kad Rostoko miestas sudarė labai naudingą sutartį su „Liono vandenimis“ (kuriuos neseniai taip gyrė iš eilinių gastrolių po Paryžių grįžusi p. L.Andrikienė, sakydama, jog jai gėda prieš tos firmos atstovus už mus – lietuvius, – iki šiol dar tebesispyriojančius ir neparduodančius Vilniaus vandentiekio valdymo teisių „geradariams“ iš Prancūzijos). Toje sutartyje, pasak p. M.Kroicbergo, viskas numatyta: ir gyventojų apsauga, ir 1 milijardo Vokietijos markių investicijos į vandens tiekimo ir kanalizacijos sistemų modernizavimą, ir vietinių specialistų bei kitos darbo jėgos panaudojimas, ir tai, kad po 25 metų, sutarties terminui pasibaigus, visi įrenginiai geroje būsenoje bus perduoti miesto savivaldybės ir t.t. ir t.t. Bet jau po metų Rostoko meras p. D.Šrioderis biuletenyje „Korrespondenz Abwasser“ skundėsi, kad išgirtosios sutarties sąlygos nevykdomos, o „kainų suderinimo“ priedanga paslaugų kainos nepaliaujamai auga ir pakilo jau iki 7.10DM (apie 16Lt 74ct. tų metų kursu A. Š.) už kubinį metrą šalto vandens. Baigdamas straipsnį, Rostoko meras klausia: ar pirmoji privati vandens tiekimo įmonė Vokietijoje buvo teisingas sprendimas? Ir tai įvyko Vokietijoje, turinčioje gana tobulą įstatymų sistemą, senas teisines tradicijas, nusistovėjusias ir tvirtas teismines struktūras ir įstatymus gerbiančią visuomenę!

O pas mus, Lietuvoje, dar net įstatymų projektų, kuriuose būtų aptariami infrastruktūros monopolistų ir gyventojų santykių reguliavimo klausimai, niekas nepateikė visuomenės svarstymui (ir dar neaišku, ar tokių įstatymų projektai iš viso yra), o jau ruošiamasi skelbti aukcionus, jau kviečiami galimi pirkėjai, jau skelbiami pardavimo terminai! Kur ir kodėl taip skubama?

Nejaugi mūsų valdžios vyrai bei juos palaikančios „megztosios beretės“ neskiria vandentiekio ir telefonų tinklo nuo kiosko ar kokios nors parduotuvės? Jei kokia nors parduotuvė sumanys nepagrįstai kelti kainas, pirkėjas nueis į kitą parduotuvę. O ką darys eilinis pilietis, kai privati firma, tapusi monopolistine, siekdama maksimalaus pelno, „aptarnavimo kokybės gerinimo“ dingstimi pradės kelti kainas už vandenį ar už pokalbius telefonu? Juk į to piliečio butą ateina tik vieno vandentiekio vamzdžiai ir jo telefonas prijungtas tik prie vieno kabelio, ir tas pilietis neturi tiek lėšų, kad galėtų nusisamdyti kitą firmą, kuri nutiestų kitus vamzdžius ar kitą kabelį ir pardavinėtų vandenį bei ryšių paslaugas pigesnėmis kainomis.

Rostoko miesto atvejis – ne vienintelis išimtinis atvejis, kuriuo aš „gąsdinu“ sueigos dalyvius. Nieko panašaus, tai ne išimtis, o taisyklė.

Kai kuriems Čekijos miestams pardavus vandentiekio sistemas privačioms firmoms, vandens kainos pakilo net 25 kartus, todėl Čekijos valdžia priėmė įstatymą, draudžiantį privatizuoti Prahos vandens tiekimo įmonę. Ar nevertėtų pasimokyti iš čekų mūsų Seimui, užuot taip beatodairiškai pritarinėjus p. L.Andrikienės inicijuotiems Vyriausybės pasiūlymams?

Panašiai nutiko ir Didžiojoje Britanijoje, kur „Liono vandenų“ dukterinė firma „Sita“ perėmė vandentiekio valdymą Bromslėjaus, Elmbridžo ir Bristolio miestuose. Pasimokiusi iš skaudžios šių Anglijos ir Velso miestų patirties, Škotijos ir Šiaurės Airijos valdžia atsisakė vandentiekių privatizavimo, motyvuodama tą atsisakymą tuo, kad šių provincijų gyventojai gyvena vargingiau ir didelis kainų už vandenį augimas gali iššaukti nepageidautinas socialines pasekmes. Ar Lietuva gyvena jau turtingiau už Škotiją? Ar reikia mums Albanijos įvykių pakartojimo? Taip, lietuviai kantresni už albanus, tačiau viskam yra ribos.

Padarius lemtingą klaidą ir pardavus strateginius objektus užsieniečiams, sunku ar net neįmanoma bus tą klaidą ištaisyti. Kai Vengrijos miesto Debreceno savivaldybė pabandė anuliuoti pardavimo sutartį su ją apgavusia užsienio firma, pasirodė, kad jau per vėlu: ta firma jau buvo spėjusi užstatyti visą privatizuotą sistemą vienam užsienio bankui (gerai, kad dar tik vienam!) ir paimti didžiulę paskolą. Ar nenutiks panašiai ir mums?

Gali nutikti ir taip, kaip nutiko Argentinoje: nors pardavimo sutartyje buvo numatyta, jog modernizuojant privatizuotą sistemą bus atleista ne daugiau 10% vietinių darbuotojų, buvo atleista apie 50%. Žinoma, išeitines pašalpas atleistiesiems turėjo mokėti ne firma, o valstybė. Valstybė turėjo mokėti ir dotacijas tiems, kurie, išaugus kainoms, jau nebepajėgė užsimokėti net už būtiniausias paslaugas. Taip mokesčių mokėtojų pinigai per valstybės biudžetą pradėjo plaukti į plačias užsienio monopolistų kišenes! Pažiūrėtumėte, kokius rūmus jie už tuos pinigus išsistatė, kokias algas sau pasiskyrė!

Štai ką reiškia „parduoti rinką“, tačiau, matyt, to nesupranta ar nenori suprasti p. L.Andrikienės „dešinioji ranka“ p. V.Junevičius, laidoje „Prieštarauk“ teigęs, kad „bus parduodami ne strateginiai objektai, o tik rinka“, t.y. mes, valstybės gyventojai, mūsų poreikiai. Įdomu, kas suteikė mūsų valdininkijai teisę prekiauti mumis, mūsų neatsiklausus? Juk vergvaldystės laikai, rodos, jau praėjo?

Minėtasis V.Junevičius teigia, jog su „Telekomo“ privatizavimu neatsitiks taip, kaip atsitiko su vandentiekiais. Įdomu, kodėl? Siūlyčiau p. V.Junevičiui, o taip pat ką tik čia kalbėjusiam p. Lupeikai pasiteirauti, kas nutiko Venesueloje. Apie tai jiems gana vaizdžiai galėtų papasakoti neseniai į Lietuvą sugrįžęs 1941 m. birželio mėn. sukilimo Kaune štabo narys Venesuelos verslininkas p. G.Orentas (jo telefonas Vilniuje – 732884). Galima pasiteirauti ir pas kaimyninės Latvijos pensininkus, kaip jie vertina ten jau prasidėjusio ryšių sistemos privatizavimo pasekmes. Aš sutinku su p. V.Junevičiumi, kad, privatizavus Estijos „Telekomą“, ten likusių darbuotojų algos padidėjo. Kitaip ir būti negalėjo. Tačiau kieno sąskaita vyksta tas pelnų ir algų didėjimas bei prabangių rūmų statyba?

Visa tai, ką aš čia išsakiau, ir p. V.Junevičius, ir p. L.Andrikienė, ir p. G.Vagnorius žino ne blogiau už mane: ir laikraščius skaito, ir po užsienius važinėja, ir reguliarias ataskaitas iš užsienio atstovybių gauna, ir naujas atstovybes steigia. Visa bėda, kad daugumą mūsų valdžios vyrų (ir moterų) labiau domina ne eilinių Lietuvos gyventojų gerovė, o grupiniai, šeimyniniai ir asmeniniai interesai. „Šeimos“ įsivyrauja ne tik mafijoje, bet ir mūsų ministerijose, Vyriausybėje ir Seime, o taip pat ir savivaldybėse.

Ar atsiras Lietuvoje toks prokuroras ir toks teismas kaip Grenoblyje, kurie išdrįso pateikti kaltinimus ir nuteisti Grenoblio merą ir „Liono vandenų“ direktorius ir prezidentus už nešvarius sandorius? Ar nereikėtų Lietuvos piliečiams pasimokyti iš Pietų Korėjos? Reikėtų tai prisiminti ir kai kuriems mūsų „vadukams“.

Taip, pardavusi „Telekomą“, jūrų laivyną, „Mažeikių naftą, Lietuvos stambiųjų miestų vandentiekių sistemas ir kitus strategiškai svarbius infrastruktūros objektus, Vyriausybė gaus krūvą „žaliųjų“, kurie padės užkaišioti kai kurias skyles biudžete ir kompensuoti nuvertėjusius mūsų indėlius, tačiau ar tai nepanašu į namų pardavimą, kad už gautus pinigus galėtume užsisakyti gerus pietus, kuriuos suvalgę, nebeturėdami pastogės, eitume šunų lodyti?

Vadovaudamiesi mūsų Vyriausybės „logika“, galėtume „nusisamprotauti“ iki to, kad sumanytume paskelbti aukcioną „Pietai“ Antakalnio kapinėse ir visiems šalia palaidotųjų žuvusiųjų už Lietuvos laisvę antkapėliams. Pirkėjų atsirastų ir, matyt, nemažus pinigėlius paklotų už tokią „egzotiką“. Jūs pasakysite, jog tai būtų šventvagystė, ir būsite teisūs. Tačiau ar ne šventvagystė prekiauti mūsų krauju aplaistytu Televizijos bokštu ir kitomis tapusiomis mūsų tautai šventomis, istorinėmis relikvijomis, net neatsiklausus tautos nuomonės ir negavus jos sutikimo? Nejaugi mums, 1991 m. gynusiems Televizijos bokštą nuo okupantų, dabar vėl teks jį ginti nuo savųjų šiuolaikinių Šailokų ir Gobsekų gobšumo?!

Baigdamas noriu dar kartą priminti pagrindinę savo pirmojo pasisakymo mintį: Sąjūdis prikėlė Lietuvą ir atvedė ją prie Nepriklausomybės atkūrimo, tačiau suspėjo įvykdyti tik tautinio atgimimo misiją. Jis suskilo ir nusilpo taip ir neįvykdęs ne mažiau reikalingų ekonominio ir dvasinio (tame tarpe – ir moralinio) atgimimo misijos.

Sąjūdis buvo suskaldytas todėl, kad kai kam buvo neparanki vieninga ir aktyvi pilietinė visuomenė, kuri būtų pajėgi diktuoti savo valią bet kuriai Vyriausybei: kai kam buvo reikalingas ne visas Lietuvos Sąjūdis, o tik siaurai politiškai orientuotas grupinės politinės kovos įrankis (panašus į „megztųjų berečių“ pulkus), leidžiantis valdyti nusivylusią ir tapusią abejinga neorganizuotų žmonių minią. „Mauras“ buvo padaręs savo darbą – atvedęs ištroškusius valdžios prie valdžios vairo ir „lovio“, ir dabar „mauras“ turėjo nueiti. Dabar tautos vienybės principą turėjo pakeisti kitas principas: „Skaldyk ir valdyk!“ Šį makiavelišką principą žymiai ankščiau už Makiavelį žinojo jau senovės romėnai. Juo buvo pasinaudota ir iki šiol tebesinaudojama ir mūsų Lietuvoje. Ir tai leidžia apsukriai ir aktyviai mažumai valdyti naivią ir pasyvią daugumą. Juk visų Lietuvoje veikiančių politinių partijų nariai, kartu sudėti, sudaro tik apie 2% visų Lietuvos gyventojų, o tų partijų aktyvas nesudaro ir 0,1%, tačiau jo atstovai valdo Lietuvą, sprendžia už mus mūsų reikalus Vyriausybėje, skelbiasi atstovaują mūsų interesus Seime. O kur likusieji 98% gyventojų?

Ir kol mes abejingai ir pasyviai žiūrėsime į tai, kas vyksta aplink mus, kol vėl nesusivienysim į naują galingą jėgą, panašią į ankstyvąjį Sąjūdį, kurio dešimtmetį kitais metais minėsime, tol „apsukrioji mažuma“, siekdama savo grupinių ir asmeninių interesų, murkdys mus skurde, laikydama mus tik pigia darbo jėga, turinčia nuolankiai tarnauti „elitui“, t.y. tiems, kurie, be didelių pastangų greitai pralobę ir įsigiję bankus bei prisikasę prie „valdžios lovio“, laiko save tautos išrinktaisiais.

Kiekviena vyriausybė, jei jos nekontroliuoja aktyvi pilietiškai nusiteikusi ir susiorganizavusi visuomenė, laikui bėgant, pagenda. Tai – dėsnis, kurį jau daug kartų patvirtino įvairių valstybių istorija. Mes patys esame atsakingi už tai, kaip gyvename ir gyvensime, ir patys kalti, kad leidžiame laikyti save, anot mano didžiai gerbiamo a.a. R.Sikorskio, veršiais, kuriuos galima ir parduoti ir skersti. Aš irgi jaučiuosi kaltas, kad per ilgai tylėjau.

Mokėjome iškovoti nepriklausomybę, mokėkime ją ir apginti nuo svetimų ir savų grobikų. Laikas burtis į naują visuomeninę jėgą, panašią į buvusį Sąjūdį, ir pareikšti savo valią. Daugpartinę demokratiją reikia papildyti regionine demokratija ir pasiekti tai, kad mūsų interesus Seime. Vyriausybėje ir savivaldybėse atstovautų ne tik siaurų partinių grupuočių, bet ir visos mūsų visuomenės, visų regionų, profesinių sąjungų ir visuomeninių organizacijų atstovai.

Iki tol, kol bus patobulintas rinkimų įstatymas, mums reikia kurti visuomeninius piliečių teisių gynimo komitetus. Tokius komitetus visų pirma reikia išsirinkti iš dorų ir gerbiamų žmonių seniūnijose, seniūnijų komitetai turi deleguoti savo atstovus į valsčių ir rajonų komitetus, šie – į apskričių komitetus, o pastarieji – į respublikinį piliečių teisių gynimo komitetą. Per visuomenės remiamų piliečių teisių gynimo komitetus bus galima paveikti Seimą ir Vyriausybę, kad šie priiminėtų tik visuomenei ir valstybei naudingus įstatymus bei nutarimus ir nedarytų neleistinų klaidų bei nusikaltimų, o vėliau ir pakeistų visuomenės atstovavimo sistemą valstybės valdymo institucijose, priimtų demokratiškesnį rinkimų įstatymą bei įstatymą apie valdžios atsakomybę ir atsiskaitomybę visuomenei.

Visuomeninis auditas egzistuoja daugelyje valstybių ir su juo skaitomasi. Pavyzdžiui, ne per seniausiai prieš jį turėjo atsiskaityti JAV prezidento B.Klintono žmona p. H.Klinton. Toks auditas turi atsirasti ir Lietuvoje, nežiūrint į tai, kad to labai nepageidauja kai kurie „vadai“ ir „vadukai“. Be visuomeninio audito nebus Lietuvoje tikros demokratijos!

Klaipėda,
1997-04-12