Visų pirma norėčiau pasidžiaugti, jog abejingumo ledai jau pradeda šiek tiek judėti, ir padėkoti LMS tarybai ir gerb. VU rektoriui prof. R.Pavilioniui už iniciatyvą.

Kai 1993 m. rudenį LMS suvažiavime savo pasisakyme (jis buvo išspausdintas „Mokslo Lietuvoje”) aš kreipiausi į naująją LMS tarybą, siūlydamas organizuoti kompleksines mokslininkų grupes aktualių Lietuviai problemų sprendimų paieškai ir aprobavimui, naudojant matematinio modeliavimo metodus (buvo išvardinta 10 tų grupių darbo krypčių), mano pasiūlymai liko vienišo žmogaus šauksmu tyruose.

Gyvenimas parodė, kad aš buvau teisus. Dabar tokios grupės jau kuriasi stichiškai, nelaukdamos organizatorių „iš viršaus”. Tai ir „Nepriklausomas strateginis tyrimų centras” (NSTC) ir „Strateginio vystymo centras” (SVC), ir sambūris „Prikelkime Lietuvą”, ir iniciatyvinė grupė prie Lietuvos inžinierių sąjungos, ir eilė kitų grupių, tame skaičiuje ir įvairių partijų probleminės grupės.

Pradėjo rodyti iniciatyvą ir pati LMS taryba bei Vilniaus universitetas. Universitetas atkūrė ir išplėtė profesorių klubo veiklą nauju, kur kas platesniu – Universiteto klubo – pagrindu, LMS ir universitetas organizavo ir šią diskusiją, kuri, tikiuosi, peraugs į aktualių Lietuvai problemų sprendimų paieškos procesą.

Šių metų balandžio 25 d. Lietuvos mokslų akademijos salėje įvyks SVC ir tarptautinio konsultacinio centro (ICC) organizuojamas forumas „Lietuvos respublikos nacionalinės ir regioninės programos”, kurio tikslas – burti iniciatyvines grupes nacionalinių regioninių programų paruošimui. Kviesčiau visus čia esančius kolegas aktyviai dalyvauti šiame forume ir jungtis į kompleksines grupes, o taip pat kviesti į tas grupes kitus kolegas, šiandien neatvykusius į diskusiją. Reikia nemažų pajėgų, nes spęstinų pačių aktualiausių problemų skaičius viršija šimtą.

Savo laiku inteligentija suvaidino svarbų vaidmenį, organizuojant Sąjūdį ir ruošiant jo veiklos programas. Sąjūdis, pasinaudodamas palankiomis aplinkybėmis, įvykdė tautinio atgimimo misiją ir atvedė mūsų tautą prie nepriklausomumo, valstybės atkūrimo. Tačiau tai buvo tik dalis tos programos, kurią Sąjūdis turėjo įvykdyti. Kartu su tautiniu atgimimu turėjo prasidėti moralinio ir ekonominio atgimimo procesai, teisingumo ir žmoniškojo orumo atstatymo procesai. Tačiau dėl mūsų pačių kaltės, dėl pilietinio sąmoningumo ir pilietinės atsakomybės stokos, dėl mūsų neryžtingumo ir perdėto kuklumo, dėl nesugebėjimo sudrausminti be atodairos besiveržiančius prie valdžios ambicingus ir godžius, bet nelabai kompetentingus ir ne visada sąžiningus „veikėjus”, Sąjūdis prarado turėtąjį didžiulį autoritetą ir žmonių pasitikėjimą išsigimė į siauros politinės grupuotės įrankį. Nenuostabu, kad visuomenė nusigręžė nuo jo ir valdžia pateko į buvusios partinės nomenklatūros rankas. Ši galėjo pasinaudoti puikiu šansu doru darbu išpirkti kalaboravimo su okupantu kaltę, tačiau ir vėl nugalėjo godumas, noras bet kuria kaina kuo greičiau pralobti, kad po to būtų galima prabangiai gyventi.

Ir štai dabar turime nepriklausomą Lietuvos valstybę, kuri palaipsniui tampa bananine pigios darbo jėgos respublika, kurioje klesti tik saujelė apsukriųjų ir juos aptarnaujanti korumpuota biurokratija, o didelė dalis dorų piliečių gyvena skurdžiau negu sovietmečiu.

Aš, praėjęs dvi tremtis ir sovietų kalėjimus, karo metais kentęs badą ir matęs nuo bado mirštančius žmones, palaidojęs Sibire savo motiną, drįstu teigti, jog net ten, tremtyje, praėjus keleriems metams po karo, jau nebetekdavo matyti po urnas besirausiančių senukų ir elgetaujančių vaikų, ką dabar matau nepriklausomoje Lietuvoje. Ir, matydamas tai, aš, 1991 m. sausio 13 d. įvykių dalyvis, nukentėjęs, gindamas Televizijos bokštą, klausiu savęs: „Ar dėl tokios Lietuvos mes stovėjome krūtine prieš sovietų tankus? Ar turime dabar teisę ramiai miegoti ir su gryna sąžine žiūrėti į akis tiems senukams ir elgetaujantiems vaikučiams?” Ir atsakau sau : „Jei mes laikome save sąmoningais ir sąžiningais Lietuvos piliečiais, atsakingais už savo valstybę ir gyvenimą joje, tai tokios teisės neturime.”

Ką gi turime daryti, kad padėtume Lietuvai išbristi iš to liūno, į kurį ji tapo įstumta nekompetentingų ir ne visada sąžiningų politikų, iškėlusių savo asmeninius interesus aukščiau visos visuomenės, visos valstybės interesų?

Visų pirma, turėtume, pasitelkdami visas savo turimas mokslines žinias, visą savo patirtį, visą savo intelektą ir savo sąžinę, padėti sau ir visai visuomenei išsilaisvinti nuo kai kurių dabar labai paplitusių, kai kam labai naudingų ir tam tikrų vidinių ir užsienio jėgų intensyviai propaguojamų mitų, kaustančių mūsų sąmonę ir mūsų veiklą. Turime rasti drąsos sakyti tiesą, kokia karti ji bebūtų, nebijodami patekti už tai kieno nors nemalonėn.

Pateiksiu šios dienos diskusijai keletą teiginių, kuriuos aš laikau mitais. Jums, gerbiami kolegos, palieku spręsti, teisus aš ar ne, ir todėl būsiu Jums labai dėkingas už pastabas ir kritiką.

Pirmasis mitas. Dabar gana dažnai girdime, jog nei mokslui, nei visuomenei per valstybės valdymo institucijas netikslinga ir neleistina kištis į ekonominius procesus: viskas susitvarkys savaime, veikiant laisvosios rinkos ir konkurencijos mechanizmams. Reikia tik viską greičiau privatizuoti, „paleisti” minėtuosius „mechanizmus” ir pasikliauti Dievo valiai.

Taip, laisvoji rinka – galingas ekonominis reguliatorius, palaikantis pusiausvyrą tarp paklausos ir pasiūlos, reguliuojantis prekių ir paslaugų kainas. Tačiau, kaip parodė „didžioji depresija” JAV, laisvoji rinka gali iššaukti ir labai nepageidautinus reiškinius: perprodukciją, bedarbystę, infliaciją, pavojingai didelę socialinę diferenciaciją ir t.t. Neveltui Dž.Keinsui teko rekonstruoti „laisvosios rinkos” modelį, įvedant valstybinio reguliavimo elementus. Bet pas mus apie tai kažkodėl nekalbama. Matyt, kažkam labai naudinga turėti absoliučiai laisvas rankas ir „pareguliuoti” ekonominius procesus savo ir savo artimųjų naudai.

Taip, konkurencija – galingas progreso variklis, tačiau ji tampa juo tik tada, kai konkurentai konkurencinėje kovoje priversti kilti aukštyn, eiti pirmyn progreso keliu, kai jie negali toje kovoje laimėti, pasitelkdami nesąžiningus bei nusikalstamus metodus. Kitaip konkurencinėje kovoje visuomet laimės blogis prieš gėrį, nes blogio kovos arsenalas visuomet mažiau suvaržytas, ir todėl kiekviename atskirame susirėmime blogis yra galingesnis už gėrį. Tik ilguose laiko intervaluose blogis sužlugdo pats save, ir tik todėl mūsų planeta iki šiol dar netapo visuotino blogio karalyste.

Todėl, prieš pradedant plačiau naudotis konkurencijos mechanizmais, reikia sukurti atitinkamą įstatyminę bazę ir tų įstatymų vykdymą užtikrinančias struktūras bei atitinkamą moralinį klimatą, kad konkurentai galėtų rungtyniauti, tik gamindami kokybiškiau ar pigiau, tik geriau tenkindami vartotojų poreikius, o ne kenkdami vienas kitam, šmeiždami ar sprogdindami bei žudydami vienas kitą.

Ar jau sukurta mūsų valstybėje atitinkama įstatyminė bazė, reglamentuojanti konkurencinę kovą, ar jau pasiruošusios veikti atitinkamos teisinės struktūros, ar turime atitinkamą moralinį klimatą? Manau, jog visiems aišku, kad dar ne. Tačiau matyt, kai kam labai naudinga propaguoti pinigo, smurto ir apgaulės, pavadintos sumanumu, kultą ir, prisidengiant konkurencijos vėliava, kurti tamsiųjų jėgų monopoliją, pritaikant jos poreikiams net priimamus įstatymus.

Taip, ne visi mokslininkai ir ne visada buvo pakankamai išmintingi ir atsargūs, ir todėl buvo atvejų, kai ta ar kita visuomenės dalis, vadovaudamasi tokių mokslininkų rekomendacijomis, o kartais net vadovaujama jų, siekdama artimos naudos, nenumatydavo tolimesnių pasekmių ir neleistinai pažeisdavo nusistovėjusią gamtoje ir visuomenėje pusiausvyrą, už ką visuomenė sumokėdavo (o neretai ir dabar tebemoka) žymiai didesnę kainą, negu ta artimoji nauda, kurios buvo siekiama. Tokių ekologinių ir politinių klaidų buvo padaryta ir dabar daroma gana daug.

Todėl dalyje visuomenės ir susiformavo skeptiškas požiūris į mokslo panaudojimą visuomenės gyvenimo pertvarkymuose.

Tokiame požiūryje galima įžvelgti dalį „racijos“, tačiau aš manyčiau, jog šis požiūris dažnai kultivuojamas ne tik ir ne tiek dėl šios „racijos“, bet ir todėl, kad jis kai kam naudingas, nes sąmoningai ir moksliškai organizuotoje visuomenėje, kai kuriems apsukriems „veikėjams“ žymiai sunkiau pasiekti savo egoistinių tikslų.

Aš negaliu sutikti su nuomone, kad sąmoningai organizuota, moksliškai pagrįsta ir visos visuomenės palaikoma bei kontroliuojama veikla labiau pavojinga gamtai, visuomenės moralei bei jos socialinei pusiausvyrai, negu gaivališka, jokiais mokslais neaprobuota ir neapdorota „absoliučiai laisvų individų“, siekiančių tik savo asmeninių tikslų, saviveikla.

Jei mokslas pakankamai gilus ir visapusiškas (o tik toks jis ir turėtų būti), tai jis inicijuoja žymiai įžvalgesnį, jautresnį ir atsargesnį požiūrį į visa tai, kas jau egzistuoja, ir tiksliau numato savo veiklos pasekmes, negu tie žmonės, kurie nesivadovauja mokslu, o tik savo interesais ir jausmais. Ir kuo gilesnis ir visapusiškesnis bus mokslas, kuo labiau atsižvelgs jis ne tik į medžiagines bei technines, bet ir į dvasines vertybes, tuo labiau jis apsaugos žmoniją nuo neapgalvotų ir žalingų veiksmų.

Antrasis mitas. Neužilgo po 1991 m. sausio 13 d. įvykių aš buvau pakviestas pas Lietuvos Vyriausybės tuometinį vadovą p. G.Vagnorių. Man buvo pasiūlyta tapti Vyriausybės ekspertu – patarėju. Patarėju aš netapau, nes mūsų nuomonės ne visur sutapo. Vienas iš tokių nesutapimų – visuomenės vaidmens valstybės valdyme supratimas. Ponas Vagnorius vadovavosi madinga dabar nuomone, kad visuomenės dalyvavimas valstybės valdyme – „sovietinis reliktas“. Jo manymu „ne virėjos turi valdyti valstybę“, o protingi politikai, pasitelkdami ekspertus.

Su tokia nuomone būtų galima pilnai sutikti, jei tie politikai ir ekspertai visuomet būtų pakankamai išmintingi bei sąžiningi ir, kas svarbiausia, jei valstybės valdyme užtektų tik priimti gerus įstatymus ir nutarimus.
Tačiau valdymo praktika (ir teorija) rodo, jog net geriausi įstatymai bei nutarimai lieka tik popieriuje, jei visuomenė tų įstatymų bei nutarimų nežino, nesupranta ar nepriima. Visuomenės dalyvavimas būsimų įstatymų bei nutarimų priėmime ir jų vykdymo kontrolėje būtinas ne tik ir tiek todėl, kad ne tik politikų bei ekspertų galvose gali atsirasti protingų minčių, bet visų pirma todėl, kad toks dalyvavimas paverčia priimamus įstatymus ir nutarimus visuomenei savais, suprantamais, reikalingais ir vykdytinais.

Tai suprato net sovietinė valdžia, varu varydavusi žmones į įstatymų bei nutarimų projektų aptarimus. Tačiau to negali (ar nenori) suprasti mūsų Vyriausybių vyrai, atitrūkę nuo paprastų žmonių ir pastatę save virš tų žmonių, kuriems privalėtų tarnauti.

Nenuostabu todėl, kad savo priimtų įstatymų nesilaiko nei patys valdžios vyrai, nei didžioji dalis visuomenės, kuriai tie įstatymai „nuleidžiami“. Nenuostabu ir tai, kad tokioje įstatyminio nihilizmo terpėje gana vešliai klesti nusikalstamumas, kad eilinis pilietis Lietuvoje jaučiasi prieš bet kurį „viršininką“ ar „darbdavį“ netgi labiau socialiai beteisis ir neapgintas negu sovietiniais laikais. Nenuostabu, kad vis didėja atotrūkis tarp visuomenės ir valdžios, kad taip išaugo visuomenės nepasitikėjimas valdžia, politinis visuomenės abejingumas. Eidami tokiu keliu, vargu ar sukursime kada nors mūsų valstybėje pilietinę visuomenę.

Mano nuomone, prieš priimant kokius nors svarbius įstatymus bei nutarimus, reikėtų pateikti jų projektus visuomenės aptarimus, ir, įsiklausant į visuomenės nuomonę, juos atitinkamai koreguoti, o taip pat kuo greičiau paruošti ir priimti įstatymą apie visuomenės auditą, kad visuomenė įgytų teisę pašalinti nuo valstybės vairo netinkamus savo atstovus bei vadovus.

Trečiasis mitas. Kai kurie mūsų politiniai veikėjai pasigenda mūsų visuomenėje „luomų“ ir labai linkę vadovautis „elito“ teorija, teigiančia, jog, galbūt, tik 10-20% visuomenės narių sugeba kurti tai, kas turi išliekamąją vertę, o visi likusieji gali būti tik „darbo jėga“, kuriai kiek beduotum – viską pravalgys ir pragers. Dalis karčios tiesos šiame teiginyje yra, ir todėl labai svarbu kelti tos „darbo jėgos“ dvasinį, kultūrinį ir intelektualinį lygį, ugdyti žmoniškąjį orumą ir savimonę bei saviraiškos poreikį. Tačiau ne tai rūpi „elito“ teorijos pasekėjams. Jų nuomone, reikia taip „tvarkytis“ visuomenėje, kad „darbo jėga“ būtų kuo pigesnė, o todėl ją reikia laikyti „ant ribos“: kad tik badu nedvėstų, dirbti galėtų ir revoliucijų nekeltų. Todėl „elito“ teorijos pasekėjų nuomone, bedarbystė ir skurdas ne tokie jau neigiami reiškiniai, o visokios ten bibliotekos ir gana aukštas visuotinis išsilavinimas – ne tokie jau būtini dalykai.

Šis mitas ne tik labai antihumaniškas ir asocialus, bet ir labai pavojingas ne tik „darbo jėgai“, bet ir pačiam „elitui“. Tiek fiziškai, tiek ir dvasiškai. Ir nors apie šį mitą garsiai nešaukiama, jis kai kuriuose visuomenės sluoksniuose yra gana gajus. Ypatingai tuose, kurie paskutiniu laiku staiga praturtėjo ir nusprendė, kad jie – „elitas“. Ši liga – užkrečiama, ir ja pradeda sirgti kai kurie jaunimo atstovai. Nuo čia nebetoli ir iki „viršžmogių“ teorijos.

Ketvirtasis mitas. Šis mitas susijęs su dabar madingu tarpininkavimo kultu ir bando įpiršti visuomenei mintį apie tarpininkavimo „kuriamąją galią“. Kas tiesa, tai tiesa – dabar „tarpininkautojų“ metas: per pusę sumažėjo dirbančių pramonėje, skursta žemės ūkis, o įvairių tarpininkautojų armija vis didėja ir visi jie ne taip blogai klesti. Paimkime, kad ir finansinio bei piniginio tarpininkavimo atstovus. Jų skaičius išaugo daugiau kaip 60%, o uždarbiai – patys aukščiausi. Ką gi tokio vertingo jie kuria, kad net oficialūs jų uždarbiai keliolika kartų viršija uždarbius tų, kurie triūsia žemės ūkyje? O jei pažiūrėtume į neoficialius tų tarpininkautojų uždarbius. Jiems nesvarbu, kad aukštos kredito palūkanų normos žlugdo pramonę, žemės ūkį ir kitokį verslą. Nesvarbu, kad po to įvairūs komerciniai bankai ir bankeliai tiesiog negali nebankrutuoti: juk pinigai negali gimdyti pinigų, jei jie neinvestuojami į gamybą. Tačiau kam iš mūsų valstybės vyrų skauda galvą, kad gamyba merdi. Svarbu, kad klesti tarpininkai ir jų talkintojai – aukštieji valdininkai. Todėl ir kuriasi vis naujos tarpininkaujančios UAB, kartais tik tam, kad tarpininkaujant būtų galima ką nors pasiglemžti. Pavyzdžiui, yra „Lietuvos nafta“, kur gaminami naftos produktai, ir yra „Lietuvos kuras“, kuriam kai kurie iš tų naftos produktų yra reikalingi. Kodėl „Lietuvos kuras“ ir „Lietuvos nafta“ negali bendradarbiauti betarpiškai, kodėl turėjo atsirasti tarpininkas tarp jų? O gal tai „naudinga“ visų trijų organizacijų vadovams? O Lietuvos visuomenei, mokesčių mokėtojams, karšto vandens ir šilumos vartotojams? Ir tokių „tarpininkų“ – stambių ir smulkių – begalės. Beveik niekas nebenori dirbti, o tik „tarpininkauti“. O kodėl gi ne: dulkių ir prakaito mažiau, o pinigų – daugiau! Bet juk pilstant iš tuščio į kiaurą, neatsiranda nieko, ir jei „pilstytojai“ dar ir neblogai uždirba, tai ankščiau ar vėliau bus prieita bankroto riba. O kas po to padengs nuostolius? Aišku, mes, mokesčių mokėtojai, mūsų vaikai ir anūkai.

Penktasis mitas. Sugriuvus Sovietų imperijai su jos totalitarine politine santvarka ir neefektyvia ekonomika, tapo labai madinga teigti, kad visa, kas ateina iš Vakarų, yra apriori gerai, o visa, kas buvo ar liko nuo sovietmečio, yra apriori labai blogai ir turi būti būtinai sugriauta ar kitaip likviduota. Aš, praėjęs tremtis ir kalėjimus, nukentėjęs nuo sovietų desantininkų, nejaučiu jokių simpatijų bolševikinei politinei prievartai, tačiau jokiu būdu negaliu sutikti, jog ir iš sovietinės santvarkos nebuvo galima kai ko pasimokyti, kad viską būtinai reikėjo sugriauti. Taip, sovietinis planavimas daugelyje atvejų buvo nevykęs ir net absurdiškas, tačiau iš to juk dar neišplaukia, jog nereikia jokio planavimo. Juk net Vakarų firmose kuriami biznio planai. Ir dar kokie! Juk nebūtinai reikėjo uždarinėti bibliotekas, vaikų darželius, kultūros namus ir pirtis, steigiant vietoj jų barus, barelius ir kitokias svaiginančių gėrimų parduotuves su diskotekomis ir subtilesniais „patogumais“ ar be jų? Ar tikrai visa ta daugybė filmų, kurie užplūdo Lietuvą iš Vakarų, tikrai pakėlė Lietuvos žmonių kultūrą ir moralę? Tačiau nors savižudybių ir žmogžudysčių bei kitokių smurto apraiškų Lietuvoje padaugėjo kelis kartus, pabandyk viešai pareikšti, jog tai – ne tik sovietmečio reliktas, bet ir mūsų „ėjimo į Europą“ rezultatas. Tuoj pat tapsi apšauktas „raudonu“ ar net „kegebistu“. Kaip neprisiminsi nesenus laikus, kada visos negandos buvo vadinamos ne kitaip, o „rodimyje piatna kapitalizma“. Vis dėlto koks gajus tas bolševikinis mentalitetas! O gal ne tik bolševikinis?

Paminėjau tik kelis mitus. Jų yra gana daug. Vien tik aš žinau jų dar virš dvylikos. Tačiau, manau, šiai diskusijai pakaks. Grįžtu prie pagrindinės šios dienos renginio temos. „Ką turi daryti Lietuvos mokslininkai, norėdami padėti Lietuvai, o padėdami Lietuvai – padėti patiems sau?“

Manyčiau, kad, visų pirma, mes susibūrę į jau minėtas problemines grupes, turėtume bendromis jėgomis surasti aktualių Lietuvai problemų sprendimus. Manau, kad galėtume tai padaryti ne blogiau už daugelį brangiai apmokamų iš užsienio atvykstančių konsultantų – ekskursantų.

Antra, mes turėtume pateikti surastus sprendimus plačiosios visuomenės svarstymui, padėti jei susigrąžinti prarastąją pilietiškumo dvasią.

Trečia, mes turėtume sukurti naują visuomeninį judėjimą, kuris pratęstų nebaigtus Sąjūdžio darbus, visų pirma iššauktų moralinį, teisinį ir ekonominį Lietuvos visuomenės atginimą, nes be visuomenės paramos mūsų surasti problemų sprendimai taip ir liks neįgyvendinti. Tokio judėjimo pradžią mes jau turime. Tai Sambūris „Prikelkime Lietuvą“, SVC, NSTC ir kitos grupės, tame skaičiuje ir užsienio lietuvių grupės, o taip pat tie Lietuvoje veikiančių partijų nariai, kurie nori padėti Lietuvai savo nuoširdžiu ir sąžiningu darbu. Reikia tik įveikti savyje taip būdingą lietuvio charakteriui hipertrofuotą individualizmą ir „vadukizmo“ sindromą, mokėti surasti tarpusavio supratimą, sprendžiant mums visiems svarbias problemas.

Norėčiau baigti mūsų mylimo poeto Maironio žodžiais:

„Paimkim arklą, knygą, lyrą ir eikim Lietuvos keliu“.

Tai mūsų pilietinė pareiga, ir šiuo sunkiu mūsų valstybei metu mes neturime teisės jos vengti, slėpdamiesi „grynojo mokslininko“ kiaute!

1996-04-10. Vilnius.

Šio pasisakymo stenogramos santrumpa buvo išspausdinta 1996 m. balandžio 24 d. „Mokslo Lietuvos“ Nr. 8 (123) (žiūr. „Mokslininkas negali būti abejingas“).