Mokslo ir technikos pažanga sąlygoja, kad žengiant į XXI-ą – informacinės visuomenės amžių – įvyks reikšmingos permainos firmų ir valstybių valdyme.

Spartūs kompiuterinės technikos ir jos programinės įrangos tobulėjimo tempai bei ryšių sistemos (tarp jų ir bevielės, optinės, lazerinės, palydovinės ir t.t.) kokybinė ir kiekybinė plėtotė atveria galimybę, naudojantis kompiuteriniais tinklais (vietiniais, valstybiniais, Internetu), pereiti prie bepopierinių technologijų ir pasaulinės „skaitmeninės nervų sistemos“ diegimo bei integruotos informacinės visuomenės kūrimo [1]. Tai skatins tolesnį visuomenės gyvenimo demokratizavimą, didins visų visuomenės sluoksnių dalyvavimą, aptariant ir priimant visai valstybei ar kuriam nors jos regionui gyvybiškai svarbius sprendimus (įstatymus, Vyriausybės ir savivaldybių nutarimus bei potvarkius), supaprastins piliečių ir verslo įmonių bendravimą su valstybinėmis institucijomis, pagreitins jų biurokratinio aparato darbą, padidins jo skaidrumą ir viešumą. Atsiras naujų galimybių švietimo ir sveikatos apsaugos sistemose, bibliotekų, juridinių konsultacijų, prekybos, transporto, bankų ir kitų paslaugų teikimo srityse, visuomenei taps dar labiau prieinamos mokslo ir kultūros vertybės. Visa tai turėtų teigiamai veikti kultūrinį, socialinį ir psichologinį klimatą visuomenėje, kelti žmonių gerovę.

Ypač dėkingos sąlygos susiklostys firmų, įstaigų, regionų ir valstybių valdymui tobulinti. Čia paminėsime tik du pačius svarbiausius tokio tobulinimo aspektus.

Didelės organizacijos vadovas negali betarpiškai bendrauti su visa jo vadovaujama organizacija. Tam neužtektų nei laiko, nei vadovo atminties. Tokios valdymo sistemos subjektas vietoj betarpiško bendravimo su valdymo objektu turi tenkintis bendravimo su to objekto informaciniu modeliu, t. y. turi tenkintis ta informacija apie valdymo objektą ir jo aplinką, kurią jis gauna iš savo pavaldinių ir kitų šaltinių. Nuo tos informacijos operatyvumo, esmingumo, tikslumo, sistematiškumo bei apžvelgiamumo labai priklauso priimamų valdymo sprendimų savalaikiškumas, racionalumas ir toliaregiškumas. Šiuolaikinių informacinių technologijų ir matematinių gaunamos informacijos apdorojimo metodų taikymas leidžia pateikti vadovui vietoj sunkiai apžvelgiamos daugybės nevienodos svarbos duomenų, išbarstytų praėjusiame laike ir erdvėje, glaustą dabar esančios situacijos modelį bei automatiškai ir operatyviai teikiamą palyginti negausią signalinę informaciją apie tai, į ką vadovas pirmiausia privalėtų atkreipti savo dėmesį. Atsižvelgdamas į situacijos modelį ir į gautą signalinę informaciją, vadovas, prieš priimdamas valdymo sprendimą, gali pareikalauti jam reikalingos papildomos informacijos ir ją gauti užklausų (dialogo su kompiuterizuota informacine sistema) režime, o po sprendinio priėmimo ir jo perdavimo vykdyti – naują operatyvią signalinę informaciją, jei vadovo potvarkiai kur nors vykdomi nepakankamai gerai ar pradėjo duoti nenumatytus nepageidautinus rezultatus.

Kaip rodo šių eilučių autoriaus patirtis, stambių organizacijų vadovų aprūpinimas probleminių situacijų informaciniais modeliais reglamentuotame režime bei operatyvia signaline informacija, kurią galima papildyti užklausų metu, gerokai palengvina vadovų darbą ir reikšmingai pagerina jų priimamų sprendinių kokybę [2].

Dar didesnį efektą galima gauti „atrišant vadovams akis“. Žymus JAV specialistas imitacinio modeliavimo srityje ir vienas pagarsėjusio Romos klubo įkūrėjų Dž.Foresteris savo knygoje, skirtoje firmų veiklos modeliavimui [3], lygina organizacijos vadovo padėtį su automobilio vairuotojo padėtimi ir daro išvadą, kad pastarasis, vairuodamas automobilį, visą laiką mato savo būsimojo kelio atkarpą, o daugumos organizacijų vadovai, „vairuodami“ savo organizacijas, priversti tenkintis tik „žiūrėjimu atgal“ (t. y. į praeitį, tenkindamiesi gaunama informacija apie praėjusius įvykius), o ne pirmyn, kitaip tariant, „vairuoja lyg ir užrištomis akimis“. Po tokio palyginimo Dž.Foresteris klausia skaitytojo, kiek avarijų padarytų automobilio vairuotojas, jei jam tektų vairuoti užrištomis akimis, bei koks turėtų būti automobilio greitis, norint tokių avarijų išvengti, taip pat prašo pabandyti įsivaizduoti, kiek pagerėtų organizacijų vadovų sprendinių kokybė, jei pavyktų „atrišti akis vadovams“.

Ar yra tokia galimybė? Pasirodo, yra. Šiuolaikinio lėktuvo pilotas, kad galėtų apžvelgti prieš jį esančio kelio atkarpą, pasitelkia radiolokatorių, kurio ekrane gali pamatyti priešakyje esančių objektų atvaizdus, nustatyti atstumus iki jų bei jų judėjimo kryptį ir greitį. Panašaus „radiolokatoriaus“ vaidmenį organizacijų vadovams gali atlikti jų vadovaujamų organizacijų funkcionavimo bei jų aplinkos pokyčių ekonometriniai imitaciniai modeliai ir matematiniai eksperimentai su jais. Turėdami tokius modelius, vadovai bei jų moksliniai patarėjai gali išbandyti įvairius probleminių situacijų sprendimo variantus, palyginti tų sprendinių pasekmių prognozes ir išsirinkti tą variantą, kurio pasekmės vadovui atrodo labiausiai priimtinos.

Imitaciniu modeliavimu gautų prognozių patikimumas bei tikslumas labai priklauso nuo imitacinio modelio pagrinde esančio matematinio (dažniausiai ekonometrinio) modelio kokybės, ypač nuo to, kaip tiksliai tame modelyje atspindimos realiai egzistuojančios priklausomybės, kaip tiksliai ir patikimai prognozuojamos reikšmingų nevaldomųjų kintamųjų kitimo tendencijos; o tai savo ruožtu labai priklauso nuo surinktų statistinių duomenų tikslumo, nuo tinkamų sisteminės statistinės analizės matematinių metodų pasirinkimo, taip pat nuo ekspertų, prognozuojančių kokybinius aplinkos pokyčius, kvalifikacijos [4]. Todėl sudėtingų ekonominių, socialinių, ekologinių ir pan. sistemų funkcionavimo matematinio modeliavimo taikymų sėkmė labai priklauso nuo statistinės informacijos bei jos sisteminės analizės kokybės, kas ir sąlygojo tai, kad šiame straipsnyje tie klausimai nagrinėjami kartu.

Norėtųsi atkreipti valstybės bei ministerijų vadovų ir kitų statistinės informacijos vartotojų dėmesį į tai, kad dabartiniu metu Statistikos departamente sukaupta ir toliau kaupiama gana daug vertingos informacijos, tačiau statistinė informacija, kurios surinkimas brangiai kainuoja, panaudojama nepakankamai efektyviai.

Viena tokio reiškinio priežastis yra ta, kad dabar Statistikos departamentas, vadovaudamasis Lietuvoje ir Europos Sąjungos šalyse priimtomis metodikomis, vykdo tik tradicinį pirminį palyginti gana primityvų ir negilų surinktos statistinės informacijos apdorojimą, beveik netaikydamas šiuolaikinių matematinės statistikos bei ekonometrikos metodų statistinėms priklausomybėms tarp įvairių rodiklių nustatyti ir nagrinėti, įvairių rodiklių kitimui prognozuoti bei to kitimo priežastims analizuoti. Todėl gilesnis pirminės statistinės informacijos apdorojimas neįeina į dabartines Statistikos departamento funkcijas ir paliekamas kitoms valstybinėms institucijoms bei mokslinėms organizacijoms, ko nei tos, nei kitos sistemingai taip pat nedaro, apsiribodamos tik epizodiniais tyrimais. Verta būtų pamąstyti, ar valstybei ir prie jos Vyriausybės esančiam Statistikos departamentui nebūtų naudinga prekiauti ne tik taip sunkiai surinkta informacine „žaliava“, bet ir statistine gerai apdorota informacija. Juk, pvz., Vokietijos bei Šveicarijos cheminė (tarp jų ir farmacijos) pramonė, prekiaudama giluminio cheminio perdirbimo produktais, gauna daug didesnį pelną, negu Rytų šalys, prekiaudamos žaliavomis bei po pirmojo jų apdorojimo gautais pusfabrikačiais. Jei Rytų šalims, norint pereiti prie giluminio turimų žaliavų perdirbimo, tektų diegti naujas sudėtingas technologijas, reikalaujančias kapitalo investicijų, ko dabar tos šalys padaryti yra ekonomiškai nepajėgios, Statistikos departamentas, tinkamai panaudodamas turimą kompiuterinę įrangą, jau šiandien galėtų pereiti prie daug gilesnio statistinės informacijos apdorojimo. Reikėtų tik šiek tiek apmokyti kai kuriuos Statistikos departamento darbuotojus naudotis matematinės statistikos metodais ir atitinkama programine įranga, kurią pastarasis turi jau ir dabar, tik ja beveik nesinaudoja.

Yra ir antra, dar paprastesnė, tačiau dar sunkiau pašalinama nepakankamo statistinės informacijos panaudojimo priežastis. Pasirodo, kad net to pirminio statistinės informacijos apdorojimo rezultatais mūsų valstybės ir jos regionų valdymo organai naudojasi tik epizodiškai. Todėl galima sakyti, jog šiandien Statistikos departamentas dirba daugiau ateičiai bei Eurostatui negu Lietuvos dabarčiai. Jei vieną gražią dieną Statistikos departamentas nutrauktų savo darbą ir neteiktų statistinės informacijos visus metus ar net dvejus, mūsų valstybės valdžios institucijos vykdytų savo funkcijas lygiai taip pat blogai, kaip ir dabar, nes ir dabar dauguma mūsų valstybės valdžių priimamų sprendimų yra grindžiami ne gilia ekonomine ir socialine analize, orientuota į perspektyvą ir į mūsų visuomenės gerovės kėlimo būdų paiešką, o trumpalaikiais ir siaurais grupiniais bei asmeniniais interesais, pataikūniškomis pastangomis įtikti galingiesiems iš Vakarų. Matyt, todėl ir nereikalingi daugumai mūsų valdžios vyrų nei šalies ekonominės ir socialinės būklės bei jų raidos sisteminė analizė, nei Lietuvos ūkio funkcionavimo bei jo raidos matematiniai modeliai, nei sisteminės analizės bei eksperimentų su imitaciniais modeliais rezultatai ir išvados. Kad taip yra iš tikrųjų, šių eilučių autorių, nors ir ne iškart, įtikino eilė faktų. Svarbesnius iš jų pateiksiu skaitytojo dėmesiui.

1991 m. sausio mėn. mane, kaip buvusį tremtinį, aktyvų Sąjūdžio ir tragiškųjų sausio 13d. įvykių dalyvį, o taip pat kaip organizacijų valdymo sistemų tobulinimo ir projektavimo bei matematinio modeliavimo taikymų specialistą, pakvietė pokalbiui neseniai paskirtas Ministrų Tarybos pirmininkas. Pokalbyje dalyvavo ir jo pavaduotojai p. V.Pakalniškis ir p. Z.Vaišvila. Man buvo pasiūlyta padirbėti gerai apmokamu ekspertu – patarėju Vyriausybės aparate. Kai aš atsakiau, kad Lietuvos labui aš ir daugelis mano kolegų sutiktų padirbėti ir nemokamai, kaip tai buvo Sąjūdžio veiklos pradžioje, ir pasiūliau organizuoti specialią grupę iš Universiteto ir kitų mokslininkų Lietuvos ekonominės ir socialinės raidos programoms kurti ir, tas programas aprobavus matematiniuose eksperimentuose su ekonometriniais bei imitaciniais modeliais, teikti Vyriausybei ir visuomenei svarstyti bei aptarti, man buvo paaiškinta, jog kolektyvinių svarstymų bei aptarimų laikai jau praėję, Vyriausybė jau turinti aiškią veiklos programą, suderintą su Vakarų specialistais, ir todėl nesą reikalo, kad į tos programos vykdymą kištųsi kiekviena virėja. Man taip pat buvo paaiškinta, kad dabar Vyriausybė turinti pakankamai pinigų rimtų paslaugų rimtam apmokėjimui, ir jai dabar reikalingi nuolatiniai gerai apmokami ekspertai, sugebantys išreikšti Vyriausybės valią atitinkama forma ir moksliškai ją pagrįsti. Kai aš prasitariau, kad moksliškai pagrįsti galima tik tai, kas buvo priimta pakankamai moksliškai, ir kad būtų tikslinga Vyriausybės nutarimus, prieš juos priimant ir paskelbiant, bent šiek tiek aprobuoti, eksperimentuojant su matematiniai modeliais, man buvo pasakyta, jog „matematiniams žaidimams nėra laiko“, kadangi reikia „veikti greitai ir ryžtingai“. Tuomet aš pasiteiravau, ar negalėčiau būti supažindintas su Vyriausybės būsimos veiklos planais ar bent su tos veiklos gairėmis, kad galėčiau bent apytikriai įsivaizduoti, kokius sprendimus man teks „moksliškai pagrįsti“ bei „moksliškai redaguoti“. Tenkindamas mano prašymą, p. G.Vagnorius trumpai išdėstė tas „gaires“. Jis pasakė, jog patarėjai iš Vakarų siūlą kuo skubiau likviduoti visus sovietinius radioelektronikos, skaičiavimo technikos, tiksliosios mechanikos ir t. t. „monstrus“, nes jie esą, vis tiek nesugebėsią konkuruoti su Vakarų firmomis, bei pataria pereiti prie greito ir visuotinio Lietuvos pramonės ir žemės ūkio privatizavimo, kad jo pagrindu išsivysčiusi konkurencija viską pastatytų į savo vietas ir prasidėtų spartus ekonominis augimas, tarp jų ir tokių „gyvybiškai svarbių Lietuvai ūkio šakų kaip turizmas ir jį aptarnaujantis žemės ūkis“. Man toks planas pasirodė nerealus, naivokas ir net žalingas, ir aš bandžiau mandagiai paprieštarauti, kad net tokia šalis kaip Šveicarija iš turizmo gauna tik keletą procentų į savo biudžetą, o Lietuva, neturėdama nei tokių gamtinių sąlygų, nei tokios turizmui pritaikytos infrastruktūros, negaus ir tiek. Aš pasiūliau „japoniškąjį“ Lietuvos ekonominės plėtros variantą: jokiu būdu nelikviduoti gana neblogai išvystytos, lyginant su Rytais, Lietuvos pramonės, o imti valstybės vardu paskolas iš užsienio ir tą pramonę modernizuoti, diegiant pačias naujausias technologijas; nesiaurinti prekybinių santykių su Rytais, o juos plėsti, kuriant Rytuose kartu su Vakarų firmomis bendras prekybines ir gamybines įmones. Juk jei net sovietmečiu Kauno „Bangoje“ gaminami „Šileliai“ turėjo neblogą paklausą, Vakaruose, nekalbant jau apie vidinę buvusios Sovietų Sąjungos rinką, kur juos tiesiog grobstyte grobstydavo, tai kodėl tokiais televizoriais, kalbėjau aš, negalėtų prekiauti ir Nepriklausoma Lietuva? Taip pat ir kineskopais bei kita sudėtinga produkcija, reikalaujančia daug kvalifikuoto darbo ir, palyginti, mažai žaliavų bei energetinių išteklių. Aš bandžiau įtikinti Lietuvos Vyriausybės vadovą ir pavaduotojus, kad tą didžiulį turtą, kurį paveldėjo jauna Lietuvos valstybė, nederėtų skubiai iššvaistyti, pigiai išparduodant jo net tinkamai neinventorizavus ir neįvertinus, o reikėtų, pasitelkus entuziastingai ir pasiaukojančiai nusiteikusią didžiąją Lietuvos visuomenės dalį, pasiryžusią pakelti bet kokius prasmingus sunkumus, dirbant Lietuvos labui ir jos visuomenės gerovei, imtis ne beatodairiško esamos ekonominės sistemos griovimo, o jos ryžtingo tobulinimo bei jos tolesniam pertvarkymui reikalingų įstatymų leidimo ir jų vykdymą užtikrinančių struktūrų kūrimo. Aš taip pat bandžiau įtikinti p.G.Vagnorių, kad konkurentinė kova, į kurią Ministrų Tarybos pirmininkas dėjo tokias dideles viltis, ne visada tampa progreso varikliu, nes tam, kad tokioje kovoje nugalėtų geriausieji, reikalinga ir atitinkama įstatyminė bazė ir atitinkamos reikalingą tvarką ir įstatymų vykdymą užtikrinančios struktūros, ko Lietuvoje tuomet dar nebuvo, kad viso to neturint „paleidus vadžias“, gali išsivystyti tokia „konkurencija“, kuri ves visuomenę ne „aukštyn“, o „žemyn“, nes „nugalėtojais“ taps patys klastingiausieji, patys žiauriausieji, labiausiai nesilaikantys nei baudžiamojo, nei moralės kodeksų normų.

Iš Ministrų Tarybos Pirmininko reakcijos aš supratau, kad mano žodžiai jo neįtikino. Man pasirodė, kad jis jų nelabai ir klausėsi, nes laukė iš manęs tik besąlygiško pritarimo jo idėjoms.

Atsisveikindamas su šiuo atkakliu ir energingu žemaičiu bei jo pavaduotojais, aš dar kartą bandžiau juos įspėti, jog jie renkasi rizikingą kelią, ir pažadėjau pamodeliuoti, prie ko jis gali privesti Lietuvą.

1991 m. spalio mėn. Sausio 13-sios Brolijos valdybos vardu, kurios nariu aš tuomet buvau, perdaviau LR AT Pirmininkui ir LR Ministrų Tarybos Pirmininkui keturiolikos puslapių laišką, kuriame išdėsčiau žadėtojo modeliavimo rezultatus ir dar kartą pakartojau savo siūlymą pasitelkti Lietuvos mokslininkus Lietuvos ekonominės, socialinės ir kultūrinės plėtros tikslinėms programoms kurti ir Lietuvos visuomenę – toms programoms aptarti ir įgyvendinti, nes be visuomenės pritarimo bei palaikymo net ir geriausi nutarimai bei įstatymai lieka tik popieriuje.

Tam laiške be kita ko buvo rašoma, jog matematinio modeliavimo rezultatai rodo, kad staigus valstybinio turto privatizavimas žemomis kainomis būtinai iššauks kapitalo paklausos ir palūkanų normos greitą augimą, kuriai pasiekus 15%, prasidės gamybos smukimas. Kadangi dauguma įmonių negalės išsiversti be apyvartinio kapitalo ir turės imti paskolas, tai išaugusios palūkanos didins gaminamos produkcijos savikainą ir galų gale ta produkcija taps nekonkurentabili, o jos gamyba – nerentabili ir net nuostolinga. Gamybos apimtys pradės mažėti, prasidės įmonių bankrotai, išaugs bedarbystė, paplis nelegalūs verslai ir kontrabanda, stipriai padidės nusikalstamumas, smuks žmonių moralė ir bus iššvaistytos ne tik per metų metus kauptos materialios, bet ir Atgimimo metais taip suklestėjusios mūsų visuomenės dvasinės vertybės.

Tačiau ir šį kartą nebuvo įsiklausyta į geranorišką įspėjantį balsą, nebuvo patikėta matematinio modeliavimo rezultatais. Nei aš, nei Sausio 13-sios Brolijos valdyba negavome net atsakymų į tuos laiškus.

1995 m. Statistikos departamento Ekonometrinių ir sisteminių statistinių tyrimų poskyryje, dalyvaujant šių eilučių autoriui, buvo parengtas konkrečių pasiūlymų, pagrįstų matematinio modeliavimo rezultatais ir rekomenduojančių jo taikymą, paketas iš trylikos dokumentų (33 psl.):

1. Pasiūlymo esmė.
2. Valstybės valdymo Vyriausybės lygiu sistemos So tobulinimo pagrindiniai tikslai.
3. R sistemos, skirtos sistemos So tobulinimo projektui sudaryti ir įdiegti, kūrimo ir veiklos principai.
4. Valstybės valdymo tobulinimo sistemos R struktūra.
5. R sistemos ir jos padalinių vieta bei vaidmuo problemų sprendimo procese, vaizduojamame tikslų medžio modeliu.
6. Valstybės valdymo Vyriausybės lygiu sistemos So tobulinimo proceso blokinė schema.
7. R sistemos darbo etapai ir prognozuojami rezultatai.
8. R sistemos efektyvaus funkcionavimo ir tikslų pasiekimo būtinos sąlygos.
9. Problemos sprendimo tipinio tikslų medžio pavyzdys.
10. Sisteminės analizės bei imitacinio modeliavimo taikymų valdymo sprendinių tobulinime ir Vyriausybės bei jos ministerijų vadovų automatizuotų darbo vietų sistemos sukūrimo ir įdiegimo darbų planas.
11. Sisteminės analizės bei imitacinio modeliavimo taikymų valdymo sprendimų tobulinime ir Vyriausybės bei jos ministerijų vadovų automatizuotų darbo vietų sistemos sukūrimo ir įdiegimo tinklinis grafikas.
12. Spręstinų problemų sąrašas, apimantis ekonomines, valstybės valdymo, politines, socialines, teisėsaugos, švietimo, mokslo, kultūros, demografijos, energetikos, ekologines, gyventojų sveikatingumo, regionų valdymo, užsienio politikos ir kitas problemas.
13. Ekonominių, demografinių ir socialinių rodiklių, į kuriuos turėtų atsižvelgti Vyriausybė ir ministerijos, priimant svarbius sprendimus, sistemos projektas.

Su šiuo paketu, o taip pat su šių eilučių autoriaus specialiai parengta metodine priemone „Sisteminės analizės ir sistemų modeliavimo taikymas valdymo tobulinime“ buvo supažindinti tuometiniai Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos vadovai bei Vyriausybės pirmininko pavaduotojas. Buvo gautas pritarimas siūlomai idėjai ir darbų planui, bet, pasikeitus vadovams, tie darbai taip ir nebuvo pradėti, išskyrus VADIS projektavimo darbus.

Ilgą laiką nebuvo jokio ryšio tarp VADIS projektuotojų (UAB „Sekasoft“) bei to projekto užsakovų iš vienos pusės ir SIS projektuotojų bei Statistikos departamento darbuotojų – iš kitos pusės, apie ką man teko rašyti „Lietuvos statistikos departamento darbuose“ [5]. Tik Statistikos departamento vadovybės iniciatyva atsirado šiokie tokie ryšiai, nors VADIS ir SIS projektų integracijos taip ir neįvyko, nes VADIS projektuotojai ir Vyriausybė gerokai susiaurino pastarojo funkcijas, apsiribodami tik Vyriausybės dokumentų apdorojimo Vyriausybės kanceliarijoje kompiuterizavimu, naudojantis Lotus Notes priemonėmis. Valdymo sprendimų technologijos tobulinimo darbai, remiantis statistinės informacijos sistemine analize ir sprendimo variantų išbandymu matematiniuose eksperimentuose su imitaciniais modeliais taip ir liko nepradėti. Net susiaurintoji VADIS programa nebuvo įvykdyta iki galo, nes po kurio laiko dėl nesutarimų tarp Vyriausybės kanceliarijos ir UAB „Sekasoft“ bendradarbiavimas buvo nutrauktas. Nedaug kas pasikeitė ir Statistikos departamente bei SIS kūrimo darbuose, apie ką vėl teko rašyti „Lietuvos statistikos departamento darbuose“ [6] bei Departamento kolegijos posėdžiams pateiktuose pasiūlymuose.

Kai 1992 m. buvusioji iki tol valdžioje partija pralaimėjo rinkimus, atrodė, kad jos vadovai pasimokė iš savo klaidų. 1995 01 05 p. G.Vagnorius Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatorių) vardu kartu su Centro Sąjunga, Demokratų partija, Krikščionių demokratų partija, Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Socialdemokratų partija ir Tautininkų Sąjunga pasirašė „Lietuvos Respublikos politinių partijų atvirą laišką Vyriausybei“, atkreipiantį jos dėmesį į skuboto monopolinių strateginių transporto ir energetinių objektų išvalstybinimo pavojingumą. Tai buvo teisinga reakcija į kai kurių LDDP vadovų ketinimus pasipelnyti Lietuvos žmonių sukurto valstybinio turto sąskaita. Ir ta reakcija davė savo rezultatus: pavojingas procesas buvo pristabdytas.

Tačiau, kai konservatoriai, laimėję 1996 m. rinkimus, grįžo į valdžią, paaiškėjo, jog jie sisteminės analizės ir matematinio modeliavimo svarbos, priimant atsakingus sprendimus ir tobulinant valstybės valdymo sistemą, remiantis naujausiomis informacinėmis technologijomis, taip pat vis dėlto ir nesuprato (ar nenorėjo suprasti, nes tai nesutapo su jų interesais). Jie staiga „pamiršo“ 1995 m. pasirašytąjį „Atvirąjį laišką“, ir prasidėjo kalbos apie „Telekomo“, „Vilniaus vandenų“, „Mažeikių naftos“ ir kitų svarbių Lietuvai objektų oficialiai pripažintų strateginiais, pardavimą užsienio firmoms. Tuomet aš pabandžiau pamodeliuoti, kokios būtų tokių išpardavimų pasekmės. Gavęs labai nepageidautinus Lietuvai rezultatus, pabandžiau supažindinti su jais Lietuvos žmones laidoje – diskusijoje „Prieštarauk“, o taip pat vėl parašiau laišką LR Seimo pirmininkui, prašydamas nedaryti skubotų sprendimų ir lemtingų klaidų. Nesulaukdamas atsakymo, to laiško tekstą pakartotinai ir jau viešai įteikiau prof.V.Landsbergiui į rankas mokslinės konferencijos, skirtos Nacionalinių ir regioninių tikslinių programų projektams aptarti, metu. Įteikdamas šį savo antrojo laiško tekstą, aš mandagiai išreiškiau apgailestavimą, kad nebuvo atsižvelgta į mano 1991-jų metų laiške išsakytas mintis bei perspėjimus, kurie mūsų visų nenaudai gana tiksliai išsipildė. Primindamas apie tą – pirmąjį – savo laišką, aš įteikiau jo kopiją, kad nebereikėtų archyvuose ieškoti jo originalo. LR Seimo pirmininkas pažadėjo tuos laiškus įdėmiai išstudijuoti.

Kai, praėjus gana ilgam laikui, aš ir vėl nesulaukiau atsakymo, tai ryžausi pasiteirauti p. V.Landsbergio, atvykusio Į Vilniaus universitetą LR prezidento rinkiminės kampanijos metu, jo nuomonės apie laiškuose išsakytas mintis. Jis pareiškė, kad tos mintys diskutuotinos, o rimtai diskusijai jis dabar neturįs laiko.

Bet a juk ir nelaukiau iš LR Seimo pirmininko jo asmeniško laiško man. Aš tik tikėjausi, kad tas laiškas bus perduotas atitinkamoms LR Seimo tarnyboms, kurios, apsvarsčiusios jo turinį, parengs atitinkamą atsakymą ir su savo išvadomis supažindins Pirmininką. Apie tai aš parašiau LR Seimo Kancleriui, su kuriuo Sąjūdžio laikais teko nemažai bendrauti, o jau minėtoje laidoje „Prieštarauk“ – dar ir diskutuoti mano laiškuose minimais klausimais. Tačiau nesulaukiau atsakymo ir iš jo. Matyt, valdžia vis dėlto gadina kai kuriuos žmones. Tačiau, žinoma, ne visus. Kai aš, nesulaukęs atsakymų iš LR Seimo dėl strateginių objektų išpardavimo užsieniečiams, parašiau laišką Vilniaus miesto merui p.R.Paksui, bandydamas atkreipti jo dėmesį į tendencingų p.L.Andrikienės pasiūlymų dėl „Vilniaus vandenų“ perleidimo „Liono vandenims“ žalingumą, neužilgo gavau labai išsamų atsakymą, kuris mane įtikino, kad p.R.Paksas žalingų ir nuostolingų Vilniaus miestui ir Lietuvai sprendimų tikrai nepriims.

Tai patvirtina ir matematinių eksperimentų su situaciniais normatyviniais bei priimtų sprendimų modeliais rezultatų loginis ir statistinis apdorojimas, leidžiantis nustatyti asmens, priimančio atsakingus sprendimus, labiausiai tikėtiną motyvacinį modelį [7], kurio tas asmuo dėl vienų ar kitų priežasčių gali ir neafišuoti, iš tribūnos kalbėdamas net visiškai priešingai.

Džiugu, jog naujojo mūsų Premjero motyvacinių modelių analizė rodo, jog šio valstybės veikėjo veiklos motyvuose vyrauja ne asmeniniai ar grupiniai interesai, o rūpestis mūsų valstybės reikalais ir jos ateitimi. Jis, kaip ir visi žmonės, gali kartais ir apsirikti, suklysti, tačiau jis nepiktnaudžiauja užimama aukšta padėtimi. Matyt, tai, ką duoda loginė ir statistinė motyvacinių modelių analizė, intuityviai jaučia mūsų visuomenė: apklausų rezultatai nuolat patvirtina aukštą šio mūsų visuomenės daugumos labai gerbiamo politinio veikėjo reitingą. Kaip būtų gerai, jei ir visų kitų žymių Lietuvos politikų labiausiai tikėtini motyvaciniai modeliai būtų panašūs į jį. Gal tuomet mūsų jauna valstybė būtų sugebėjusi pasirinkti geresnį savo raidos kelią, gal būtų pajėgusi ne tik išsaugoti materialias ir dvasines vertybes, bet ir pagausinti jas, gal nebūtų sugriovusi savo pramonės ir įklimpusi į didžiules sparčiai augančias užsienio bei vidaus skolas, kurias mūsų vaikams ir vaikaičiams, jau nebeturintiems ką parduoti, išskyrus savo darbo jėgą, bus labai sunku grąžinti ? Gaila, tačiau taip neįvyko, ir mūsų visuomenės laukia nepavydėtina ateitis: šalyje karaliaus galingos užsienio firmos ir grupelė vietinio „elito“, o visi likusieji bus tik pakankamai pigi darbo jėga. Ir taip atsitiko ne tik ir ne tiek dėl objektyvių, kiek dėl subjektyvių priežasčių: didelę įtaką mūsų valstybės vykdomai politikai neretai darė nepakankamai kompetentingi veikėjai bei tie žmonės, kurių motyvaciniuose modeliuose vyravo asmeninės ambicijos ir grupiniai interesai, ne visada sutampantys su aukštus postus užimančių asmenų pareigomis. 1918-ųjų metų Nepriklausomoji Lietuva skyrėsi nuo 1990-ųjų metų Nepriklausomos Lietuvos pirmiausia tuo, kad pirmuoju atveju valstybė buvo labai neturtinga ir į jos valdžios aukštus postus ėjo tie, kurie galėjo tik duoti ir nieko, išskyrus žmonių pagarbą, nesitikėjo gauti, o antruoju atveju prie gana turtingo valdžios lovio pradėjo įnirtingai veržtis tie, kurių tikslas buvo „gauti“, nustumdami nuo savo kelio kuklesnius nesavanaudiškus veikėjus. Manau, kad aš su savo pasiūlymais ir modeliavimo rezultatais nebuvau išgirstas ir suprastas ne tik dėl aukštų pareigūnų netikėjimo matematiniu modeliavimu, bet ir dėl interesų nesutapimo. Skyrėsi mano ir tų aukštų pareigūnų Lietuvos ateities vizijos, skyrėsi mūsų pasaulėžiūros. Man atrodė, kad Lietuva okupacijos metais, nepaisant didžiulių praradimų, mokslinio ir techninio bei gamybinio progreso srityje padarė nemažą pažangą ir, atgavusi nepriklausomybę, remdamasi ta pažanga ir didžiuliu žmonių entuziazmu bei palankiai susiklosčiusia politine situacija, gali ir privalo žengti žingsnį pirmyn į XXI amžių, o kai kurie aukšti pareigūnai, prisimindami tėvų ir senelių pasakojimus apie gražų gyvenimą tarpukario Nepriklausomoje Lietuvoje, matyt, svajojo vėl sugrąžinti Lietuvą į tą gražų ir brangų jiems metą.

Tačiau laikas, kaip ir upės, neteka atgal. Laikas teka tik pirmyn, daug ką negrįžtamai keisdamas. Prisimindamas ilgą ir nelengvą Lietuvos istoriją ir didžiuodamasis tuo, kad nepaisant visų sunkumų, visų pavergimų ir priespaudų, mūsų tauta vis dėlto išgyveno ir kiekvieną kartą sugebėdavo pakilti bei atsistoti ant nuosavų kojų, aš tikiu, kad ir šį kartą, laikui bėgant, ji sugebės vėl pakilti, išbrisdama iš to liūno, į kurį ją nugramzdino svetimieji, o po to – ir savieji. Tikiu, kad grūdai pamažu atsisijos nuo pelų ir ateis toks laikas, kai mūsų visuomenė supras ir pareikalaus, kad jos išsirenkamieji vadovai privalo visiškai atsakyti už savo sprendinių pasekmes. Tuomet taps nebeįmanoma vadovauti „užrištomis akimis“, žiūrint tik savo asmeninių interesų bei užgaidų, pridaryti daugybę klaidų, besiribojančių su nusikaltimais, ir „garbingai“ išeiti į „užtarnautą poilsį“, gaunant keliolika kartų didesnę valstybinę pensiją negu visą amžių sunkiai dirbusi kaimo močiutė, ne tik sugebėjusi auginti duoną mums visiems, bet ir užauginusi dorus vaikus – Lietuvos piliečius ir jos gynėjus.

Manau, kad neišvengiamos atsakomybės pojūtis privers vadovus daug atsakingiau žiūrėti į savo priimamų sprendimų kokybę, o tai sukels ir gilesnes sisteminės analizės bei priimamų sprendimų tikrinimo matematinio modeliavimo metodais poreikį. Tam prireiks ir naujų informacinių technologijų, apie kurias kalbama straipsnio pradžioje.

Jau ir dabar, nepaisant visų daromų klaidų ir dėl to kylančių sunkumų, Lietuva, nors ir nepakankamai ryžtingai, vis dėlto jau eina naujų informacinių technologijų diegimo keliu.

Dar 1991 m. lapkričio 13 d. LR AT ir Vyriausybė patvirtino nuostatą kurti Lietuvos valstybinę informacinę infrastruktūrą LVII, kuri turėjo tapti informatikos ir telekomunikacijos priemonių, standartų, teisės aktų, organizacinių struktūrų bei procedūrų visuma, leidžiančia racionaliai tvarkyti ir panaudoti turimus išteklius. Programoje „Lietuva 2000“ buvo parengtas ir LVII sukūrimo planas, o tai reiškė, kad Lietuva vieneriais ar net dvejais metais anksčiau už Europos Sąjungą, JAV ir Singapūrą deklaravo informacinės visuomenės kūrimo pradžią visos valstybės mastu. Tai visiškai atitiko mano siūlytojo „japoniškojo“ Lietuvos raidos varianto dvasią, ir tuomet man net buvo pasirodę, jog Lietuvos vadovai visgi pasuks į mano bei mano kolegų siūlomą mokslinio ir techninio progreso kelią, kad daromos kai kurios klaidos – tik laikinas reiškinys, kuris greit praeis, ir reikia tik turėti truputį kantrybės. Tik vėliau aš supratau šią lemtingą savo ir visos mūsų visuomenės klaidą – mes neatlikome pilietinės pareigos, nesustabdėme lemtingas klaidas darančių vadovų. Matydami keletą labai progresyvių nutarimų, kuriuos parengė tikrai kompetentingi ir progresyviai mąstantys specialistai (o tokių tuomet Lietuvoje buvo daug, jų yra ir dabar), mes nesugebėjome iškart įžvelgti ir labai pavojingų tendencijų.

1993 m. gruodžio 2 d. LT Vyriausybė savo nutarimu Nr.898 patvirtino LR ryšių ir informatikos ministerijos parengtą „Valstybinę ryšių ir informatikos plėtojimo programą“, kurioje numatytų darbų planas 1996 m. buvo dar šiek tiek patikslintas ir papildytas. Nors ta programa ir turėjo kai kurių trūkumų, ji vis dėlto buvo didelis ir naudingas žingsnis pirmyn.

1994 m. buvo pradėtas kurti TCP/IP protokolo Valstybės institucijų kompiuterių tinklas (VIKT) – Vyriausybės institucijų duomenų teikimo ir mainų sistemos techninis pagrindas. 1995 m. jau buvo sukurta to tinklo užuomazga Vilniuje, o 1996 m. susiformavo VIKT „stuburas“, sujungęs Vilnių, Kauną, Panevėžį, Šiaulius, Klaipėdą ir Uteną. Tais pačiais metais VIKT buvo sujungtas su Internetu.

1997 m. prie VIKT buvo prijungta dar 16 rajonų ir miestų, o kanalas su Internetu buvo praplėstas iki 512 Kb/s greitaveikos.

1998 m. viduryje VIKT aprėpė visus 12 Lietuvos miestų ir 44 rajonus, o Interneto kanalo greitaveika pasiekė l Mb/s. Pasibaigus ekstensyvios VIKT plėtotės etapui, prasidėjo intensyvios VIKT paslaugų spektro ir kokybės plėtros, efektyvių technologijų taikymo ir naujų projektų įgyvendinimo etapas. Diegiamos Fire Wall saugos priemonės, elektroninio parašo sertifikatų sistema, pagrindinėse tinklo magistralėse pasiekta 2 Mb/s greitaveika, pradėtos teikti duomenų perdavimo Frame Relay technologija paslaugos. Visa tai – reikšmingi Lietuvai techniniai pasiekimai, sudarantys sąlygas valstybės ir jos regionų valdymui bei savivaldai pagerinti.

Lietuvoje veikia ne tik VIKT, bet ir LITNET – Lietuvos mokslo ir studijų kompiuterinis tinklas – oficialus Interneto narys, jungiantis Lietuvos universitetus bei akademijas, mokslinio tyrimo institutus ir apie pusantro šimto kitokių organizacijų (bibliotekų, mokyklų, sveikatos apsaugos įstaigų, visuomeninių organizacijų). Šį tinklą sudaro daugiau kaip 2000 kompiuterių, jo paslaugomis naudojasi daugiau kaip 10 tūkst. žmonių.

Interneto paslaugas teikia dar nemažai kitų firmų („Omnitel“, „Taide“ ir t.t.). Specialiais tyrimais nustatyta, jog 1998 m. pabaigoje Lietuvoje buvo apie 80 tūkst. Interneto paslaugomis besinaudojančių žmonių.

Mūsų valstybėje veikia net kelių tipų elektroninio pašto (EP) sistemos: SMTP, Fido, Lotus, X.400. Numatyta, jog ateityje tarpininke tarp įvairių EP sistemų bus naudojama X.400 protokolo EP sistema, kuri taps pagrindine.

Tam tikrą laiką veikė ir X.25 standarto duomenų perdavimo tinklas „Vilniaus DATA P AK“, turėjęs 240 prisijungimo prievadų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose. Juo buvo naudojamasi muitinės ir bankų informacinėse sistemose. Vėliau protokolo X.25 buvo atsisakyta ir „Vilniaus DATA PAK“, valdomo iš Norvegijos, veikla sustojo.

Modernizuojant telekomunikacijų tinklus, palaipsniui pereinama prie skaitmeninių ryšių sistemų. Kaune jau veikia tarptautinė skaitmeninė telefonų stotis „Lintel“, kuri sujungta su užsienio šalimis šviesolaidiniu kabeliu bei palydovinėmis ryšių sistemomis.

Senąją mobilaus telefoninio ryšio sistemą keičia naujos korinės (gardelinės) sistemos, naudojančios skaitmeninį tinklą (GSM).

Kuriami ir radijo paieškos (peidžingo) tinklai. Nacionaliniam peidžingo tinklui kurti licenziją yra gavusi Lietuvos – Norvegijos BĮ „Neltė“, o vietinėms radijo paieškos sistemoms kurti įvairioms firmoms išduota apie 30 licenzijų.

Taip pat numatoma tobulinti radijo ir televizijos laidų transliavimo technologijas, atsižvelgiant į naujų technologijų – skaitmeninės radijo transliacijos (DAB), skaitmeninės televizijos (DVB) ir didelio ryškio televizijos (HDTV) – atsiradimą ir plitimą pasaulyje.

Visa tai rodo, kad Lietuva turi neblogų specialistų, kurie stengiasi, kad mūsų kraštas neatsiliktų nuo bendro mokslo ir technikos progreso visame pasaulyje. Ir jei nebūtu ekonominių sunkumų, į kuriuos Lietuva buvo įklampinta savanaudiškų ir netoliaregiškų politikų bei verslo avantiūristų, išgrobsčiusių ir iššvaisčiusių Lietuvos žmonių sukurtą didžiulį turtą, mūsų valstybė niekada nebūtų nusiritusi iš trečiojo dešimtuko pasaulio valstybių sąraše į antrąjį šimtuką.

Vykdant programą „Lietuva 2000“, buvo pradėta kurti ir nemažai svarbių informacinių sistemų (IS):

1) jau minėtoji Vyriausybės administracinė sistema „VADIS“,
2) savivaldybių IS „Savivaldybė“,
3) statistinė IS (SIS),
4) muitinės IS (MIS),
5) Lietuvos integrali bibliotekų IS „LIBIS“,
6) socialinio draudimo IS „SODRA“,
7) integruota mokesčių IS,
8) darbo biržos IS,
9) respublikinė pašto IS „Paštas“,
10) integruota geoinformacinė sistema (InGIS),
11) valstybinės sienos kontrolės IS,
12) iždo IS ir kitos.

Gaila, kad pradėtas tų IŠ kūrimo darbas, į kurį jau buvo investuota nemažai lėšų, ne visur sėkmingai tęsiamas ir todėl neduoda lauktų rezultatų. Pavyzdžiui, nesurandant reikiamų tūkstančių litų muitinės IS projekto realizavimui, valstybės biudžetas netenka milijonų litų, kuriuos būtų galima gauti, sutvarkius muitinių darbą. Nenoromis peršasi išvada, kad toks sutvarkymas kai kam gali būti nepageidaujamas, kaip kartais tampa nepageidaujamu koks nors „nelabai sukalbamas“ muitinės vadovas. Juk, pavyzdžiui, labai patogu turėti „kišeninį“ generalinį prokurorą.

Lietuvos valdžia, dar 1991 m. deklaravusi labai progresyvios programos „Lietuva 2000“ vykdymo pradžią, pamažu tą programą beveik visai užmiršo ir net panaikino ją palaikančią struktūrą – Ryšių ir informatikos ministeriją. Nenuostabu, kad Lietuva pirmavusi tarp savo kaimynų informatikos ir jos technikos naujovių taikymo srityje, dabar vis daugiau nuo jų atsilieka. Tai dar viena mūsų valdžios klaida, papildanti tokių grubių klaidų kaip Lietuvos turto iššvaistymas ir strateginių objektų išpardavimas užsieniečiams, sąrašą. Už tas klaidas, kaip ir už jau minėtas užsienio ir vidaus skolas, ateityje mūsų visuomenei teks skaudžiai ir ilgai mokėti. O pareigūnai, padarę tas klaidas, kaip jau minėjau, ne tik nebus atitinkamai nubausti, o naudosis padidintomis valstybinėmis pensijomis, ramiai leisdami dienas savo pilaitėse.

Nenorėčiau baigti šio straipsnio tokia liūdna gaida. Susipratusioje ir vieningoje pilietinėje visuomenėje negali taip būti, neturėtų būti. Todėl norėtųsi tikėti, kad ir šį kartą mūsų tauta ir jos valstybė išsikapstys iš krizės, kad gyvenimas, eidamas savo vaga, anksčiau ar vėliau privers visus, nori to kas ar nenori, paklusti mokslo, technikos ir civilizacijos progreso diktuojamiems pokyčiams, privers išmokti išmintingai ir sąžiningai tvarkytis savo valstybėje, išmokti atsakyti už savo klaidas ir nusižengimus, išmokti nebijoti sakyti tiesą, kokia nemaloni (o kartais ir pavojinga) ji bebūtų.

Visų Lietuvos piliečių pareiga – paspartinti mūsų valstybės raidą ta linkme. Tai reikalinga visų mūsų labui, mūsų vaikų ir vaikaičių labui, Lietuvos ateities labui.

Literatūra

1. Empowerment 2001. Government technology for the 21st Century. White Paper. January 1998.-P.25.
2. Šukys A. Pirmosios kartos ĮAVS neefektyvumo priežastys. Antrosios kartos ĮAVS projektavimo principai. Vilnius, VU/- 1987.-P.32.
3. Forrester Dž. Osnovy kibernetiki predprijatij (Industrialnaja dinamika). Moskva, „Progress“, 1971.-S.340.
4. Aivazian S.A., Mkhitarian V.S. Prikladnaja statistika i osnovy ekonometriki. Moskva, „JUNITI“, 1998.- S.1024.
5. Šukys A. SIS kūrimo ir valstybinės statistikos sistemos tobulinimo problemos. „Lietuvos statistikos departamento darbai“, 1996.- Nr.4.- P.27-31.
6. Šukys A. Statistikos departamento veiklos efektyvumo didinimo galimybės, darbuotojams projektuojant racionalią savo darbų vykdymo technologiją ir diegiant statistikos informacinę sistemą (SIS). „Lietuvos statistikos departamento darbai“, 1997.- Nr.4/- P.58-62.
7. Šukys A. Matematičeskaja logika. Vypusk 2. Barnaul API, 1974.- S.216.

Statistikos departamento Statistikos plėtojimo skyriaus vyr. ekonomistas Doc. Algirdas Šukys

1999 m. rugsėjo mėn. 29 d.