Gulago voratinklyje

Dalyvavimas Sąjūdžio veikloje visiškai atitiko mano pasaulėžiūrą ir mano dvasinius poreikius: ir kaip savo tautos atstovo, ir kaip buvusio tremtinio, ir kaip sistemiškai mąstančio matematiko, nemėgstančio neracionalių suvaržymų, trukdančių efektyviai atskirų žmonių ir visos visuomenės veiklai, ir kaip piliečio, jau gana seniai palaikančio progresyvius disidentinius judėjimus, nors iki tol asmeniškai juose ir nedalyvavusio.

Dar gyvendamas ir dirbdamas Sibire, savo pirmojo mokslinio vadovo, jau minėto šviesios atminties A.A.Liapunovo dėka, aš buvau įvestas į progresyviai nusiteikusios mokslinės inteligentijos ratą, kuriam priklausė ir garsūs mokslininkai – akademikai A.I.Bergas, P.L.Kapica, A.D.Sacharovas, ir kitos, nors ir mažiau garsios, tačiau taip pat labai intelektualios bei labai aukštos moralės asmenybės, pasižyminčios dideliu demokratiškumu ir tolerancija bet kurioms logiškai pagrįstoms nuomonėms. Per žurnalistą S.L.Dubovą (vėliau tapusį leidyklos „Novoe vremia“ vadovu ir nužudytu už tai, kad išdrįso išleisti tokias knygas kaip „Ledokol“) ir jo žmoną M.A.Fedotovą, taip pat žurnalistę, aš reguliariai gaudavau beveik visą vertą dėmesio disidentinio „samizdato“ literatūrą. Žinoma, mes nebuvome tokie naivūs, kad tokią literatūrą laikytume įrašę kompiuterių atmintyje ar ją atvirai platintume, todėl tie, kurie darė kratą tą nelemtąją 1983 m. balandžio 14-tąją dieną, turėjo tenkintis V.Vysockio „Nervu“ ir brolių Strugackių „Vaivorykšte“. Tačiau už šių knygų laikymą bei skaitymą Sovietų Sąjungoje po Stalino mirties į kalėjimus jau nebesodindavo. Taigi, minėtosios kratos iniciatoriai, norėdami sunaikinti jiems nepageidautiną ir net pavojingą informaciją, gerokai persistengė ir už tai vėliau ir patys nukentėjo, kai paaiškėjo jų „darbeliai“ ir tikrieji kratos tikslai.

Mano ryšiai su Rusijos demokratinių judėjimų atstovais vėliau labai pravertė (ypatingai lemtingomis 1991 m. sausio dienomis): per Dubovų šeimą buvo labai patogu platinti Sąjūdžio leidžiamus specialius leidinukus rusų kalba, kurie tokiu būdu, kitiems Rusijos demokratinių judėjimų atstovams padedant, pasiekdavo ne tik Maskvą ir Leningradą, bet ir kitus Sovietų Sąjungos miestus; M.A.Fedotovai tuoj pat po kruvinosios 1991 m. sausio 12-13 d.d. nakties įvykių pavyko perduoti Rusijos Federatyvinės respublikos parlamentui dokumentus ir fotografijas apie tos nakties įvykius ir tai nemažai prisidėjo prie to, kad tas parlamentas tučtuojau priėmė labai naudingą ir reikalingą Lietuvai nutarimą, smerkiantį vykdomą agresiją, o to parlamento tuometinis vadovas B.N.Jelcinas kreipėsi į Sovietų Armijos karius, ragindamas nutraukti smurto akcijas. Mūsų perduota informacija apie smurto aktus Vilniuje, iliustruota fotografijomis, patekusi į Maskvos ir Leningrado demokratinių judėjimų dalyvių rankas, padėjo jiems organizuoti protesto mitingus. Ryšių su Kemerovo srities šachtininkais dėka iš Kemerovo tos pačios dienos vakarą atskrido laikraščio „Komsomolec Kuzbasa“ korespondentas A.Orechovskij (jis pas mane kelias naktis nakvojo) ir, vietoje susipažinęs su tuo, kas įvyko, per srities laikraščius papasakojo kemeroviečiams, iliustruodamas Lietuvoje gautomis fotografijomis, tikrąją tiesą, tuo pačiu demaskuodamas tuo metu visoje Sąjungoje platintą Nevzorovo falsifikatą. Tų ryšių dėka Leningrado medikų atstovai, atvykę į Vilnių taip pat susipažino su tuo, kas iš tikrųjų buvo, ir atsiuntė siuntą tuo metu taip reikalingų medikamentų sužeistiesiems gydyti. Tų ryšių dėka įvairiuose Sąjungos miestuose buvo platinama dokumentinė medžiaga, kuria reguliariai gaudavau Aukščiausioje Taryboje iš A.Ažubalio ir R.Dapkutės bei Sąjūdžio būstinėje iš A.Rupšytės, su kuria pastoviai palaikiau ryšius nuo to pirmojo momento, kai mes abu nuo Universiteto atėjome į Sąjūdį: ji su prof. A.Sakalu – nuo Fizikos fakulteto, aš – nuo Matematikos fakulteto. Apmaudu tik, kad dabar, minėdami 1991 m. sausio 13 d. įvykius, mes pamirštame padėkoti tiems Rusijos demokratinių judėjimų atstovams, kurie nuoširdžiai padėjo mums tomis sunkiomis Lietuvai dienomis, būdami kartu su mumis toje pačioje barikadų pusėje. Aš pats esu ne kartą asmeniškai kreipęsis į LR Seimą su siūlymu pakviesti kai kuriuos pasižymėjusius tų judėjimų atstovus (tarp jų ir nužudytojo S.L.Dubovo žmoną M.A.Fedotovą, vienintelę išlikusią gyvą iš Dubovų šeimos, nes jų sūnus Sergiejus Dubovas taip pat buvo nužudytas dar ankščiau už savo tėvą, ir jau mano minėtąjį žurnalistą iš Kemerovo miesto Andriejų Orechovskį) ir iškilmingame posėdyje jiems padėkoti. Tačiau šis mano siūlymas, kuris man atrodo visiškai natūralus ir pagrįstas bei nesunkiai įvykdomas, iki šiol nesulaukė atitinkamos LR Seimo vadovybės reakcijos. Tik po to, kai vieno sausio 13 d. minėjimo metu aš savo kalboje LR Seimo iškilmingame posėdyje apie tai specialiai užsiminiau, tuometinis LR Seimo pirmininkas p. Č.Juršėnas nusiuntė padėkos laiškus mano nurodytais adresais. Tačiau aš pasilieku prie nuomonės, kad vertėtų bent vieną kartą, pavyzdžiui, minint sausio 13 d. dešimtmetį ar penkiolikmetį, pakviesti nors keletą tomis dienomis mums labiausiai padėjusių žmonių į iškilmingą tos dienos minėjimą ir viešai bei iškilmingai jiems padėkoti, galbūt net įteikiant (bent kai kuriems iš jų) Sausio 13 d. atminimo medalius. Tačiau tuo metu buvęs Seimo pirmininku prof. V.Landsbergis, kuriuo tuo metu aš dar labai tikėjau, neatsakė į šį mano pasiūlymą, nors savo laiku, kai jam asmeniškai to reikėjo ir buvo jam naudinga, palaikė tikslingu pasinaudoti mano oficialiais parodymais apie 1991 m. sausio įvykius, duotais Lietuvos prokuratūrai, cituodamas juos savo kalboje JAV kongrese.

Tai jau buvo ne pirmas kartas, kai prof. V.Landsbergis nesiteikia įsiklausyti ne tik į mano, bet ir kitų geranoriškus pasiūlymus bei teigiamai ar neigiamai į juos atsakyti. Taip atsitiko ir su mano kreipimusi dėl „Lietuvos telekomo“ bei „Mažeikių naftos“ privatizavimo ir Sąjūdžio veiklos.

Kai kurie iš, mano manymu, svarbių pasiūlymų, galėjusių turėti ypatingą reikšmę Lietuvos ateičiai, priimant sprendimus, formuojančius demokratinį valstybės vystymosi kelią, buvo atspausdinti „Patrioto“ laikraštyje:

• „Premjerui Vagnoriui netiko neapmokamas ekspertas“ – „Patriotas“ Nr.6-7 929-300 2000 m.
• „Pareigūnų puikybė sužlugdo ne tik juos pačius, bet ir – valstybę“ – „Patriotas“ Nr. 1 (31) 2001 m.
• „Ar galėjo būti kitaip“ – „Patriotas“ Nr. 2-3 (32-33) 2001 m., todėl šiame rašinyje aš tų minčių nebekartosiu, nors kai kurios iš jų, mano nuomone, aktualios dar ir šiandien. Šiuos ir kitus mano straipsnius galima rasti ir internete adresu http://www.mif.vu.lt/~sukys bei VU MIF Matematinės statistikos katedros darbuotojų puslapiuose.