Gulago voratinklyje

1960 m. man buvo pasiūlyta pereiti dėstytojauti į Altajaus politechnikos institutą ir organizuoti pirmąjį Barnaule ir antrąjį Sibire skaičiavimo centrą. Suprasdamas, kad toks atsakingas darbas pareikalaus daug laiko, nusprendžiau, jog tokio darbo imtis galima tik tada, jei negalėsiu gauti panašaus darbo Lietuvoje.

Tuomet mūsų šeima jau galėjo laisvai važinėti beveik po visą Sovietų Sąjungą, todėl mes 1960 m. atvykome į Lietuvą su tikslu joje ir pasilikti. Atrodė, jog jau buvau sutaręs su Lietuvos Mokslų Akademijos administracija dėl būsimo darbo organizuojamame Skaičiavimo centre, tačiau po kelių dienų sužinojau, kad mūsų šeimai nebus leista apsigyventi Lietuvoje, nes, esą, mano tėvas Aleksandras Šukys, „išbėgęs į Vakarus su kitais fašistų pakalikais, aktyviai dalyvauja antitarybinėje buržuazinių užsienio lietuvių organizacijų veikloje Vakarų Vokietijoje“. Teko trečią kartą grįžti į Altajų, šį kartą jau savo lėšomis, ir priimti Altajaus politechnikos instituto pasiūlymą.

Jau dirbdamas Altajaus politechnikos institute, gavau Vilniaus universiteto rektoriaus prof. J.Kubiliaus laišką su siūlymu dirbti Universiteto kuriamame Skaičiavimo centre, tačiau Altajaus politechnikos instituto Skaičiavimo centro steigimo ir plėtotės bei įvairių įmonių AVS kūrimo darbai jau buvo pačiame įkarštyje (buvo įsteigtas ne tik SC, bet ir speciali mokslinių tyrimų laboratorija, o taip pat atidaryta institute nauja mokymo specialybė – viena pirmųjų Sibire), ir aš jau nebeturėjau moralinės teisės vien tik savo asmeninės gerovės sumetimais visa tai mesti pusiaukelėje ir pabėgti. Be to, nebuvau tikras, ar mūsų šeimai bus leista apsigyventi Vilniuje, nes Lietuvoje į buvusius tremtinius buvo žiūrima kiek kitaip negu Sibire. Teko atsisakyti tokio viliojančio pasiūlymo, tačiau susirašinėjimas su prof. J.Kubiliumi nenutrūko. Jis domėdavosi lietuvių tremtinių darbais matematikos srityje, o aš siųsdavau jo vardu Vilniaus universitetui savo ir savo kolegų straipsnius ir knygas.

Elektroninės skaičiavimo technikos taikymo ir AVS kūrimo srityje mums Sibire, kuriame susikūrė gana galingas mokslo centras – SSSR Mokslų Akademijos Sibiro skyrius, pavyko pasiekti gana neblogų rezultatų, žymiai geresnių negu europinėje Sovietų Sąjungos dalyje, todėl teko dalyvauti įvairiose konferencijose, skaityti paskaitas įvairiose organizacijose ir įstaigose (tame tarpe ir Lietuvoje Valstybinio plano komiteto kvietimu), o Ukrainos MA Kibernetikos instituto direktoriaus akademiko V, M.Gluškovo kvietimu – net organizuoti specialią mūsų laboratorijos ir SC darbuotojų išvažiuojamąją konferenciją Kijeve. Po tos konferencijos man buvo pasiūlyta kartu su iš JAV sugrįžusiu valdymo sistemų ekspertu prof. V.I.Tereščenka ir prof. F.F.Aunapu parašyti knygą apie AVS, ką mes ir padarėme, pasikviesdami dar ir vieną įmonės atstovą – praktiką – įmonės skyriaus vadovą A.S.Linjkovą.

Kadangi teko dėstyti naujai steigiamų specialybių studentams gana daug įvairių disciplinų, tarp jų ir gana plačius sistemotyros ir operacijų tyrimų kursus, kuriais aš pradėjau gana intensyviai domėtis dėl didelių jų taikymo įvairiose srityse galimybių, tai savo kvalifikaciją teko nuolat kelti, tačiau specialiam mokymuisi aspirantūroje, nors tai gana dažnai buvo siūloma, nebuvo nei laiko, nei noro, prisiminus, su kuo kartais būna surišti panašūs pasiūlymai. O kad tokie pasiūlymai galėjo vėl pasikartoti, liudijo kad ir toks faktas: kai 1970 m. balandį, gavęs iš kunigo Senkaus telegramą, jog Štutgarte mirė mano tėvas, anksčiau dirbęs Hiutenfeldo lietuviškoje mokykloje, aš pabandžiau gauti leidimą išvykti į tėvo laidotuves, man buvo vėl pasiūlyta bendradarbiauti, tačiau jau žymiai stambesniu mastu – nuvykus į Vakarus, pasilikti Vokietijoje, įsilieti į antitarybinę užsienio lietuvių veiklą ir, pasižymėjus joje bei įsigijus pasitikėjimą, tapti informacijos „šaltiniu“, tarnaujančiu Sovietų Sąjungai. Man pareiškus, kad aš nenorėčiau keisti mokslinės veiklos, kurioje pavyksta šį tą naudingo padaryti, į mano prigimčiai svetimą ir net nepriimtiną veiklą, jokių represijų mano atžvilgiu nebuvo imtasi, tačiau leidimo vykti į Vakarų Vokietiją (tėvas palaidotas Štutgarto kapinėse) taip ir negavau. Kad šis mano atsisakymas bendradarbiauti „su organais“ neturėjo man nepageidautinų tolimesnių pasekmių, sprendžiu iš to, kad SSSR MA Sibiro skyriaus mokslininkams – nariui korespondentui A. A. Liapunovui ir akademikui (vėliau SSSR MA prezidentui) G. I. Marčiukui rekomenduojant, prie ko prisidėjo ir kai kurių Maskvos institutų profesoriai, Altajaus politechnikos instituto mokslinė taryba išimties tvarka priėmė sprendimą už įvairius mokslinius darbus ir parašytas mokymo priemones suteikti man docento vardą, ką neužilgo patvirtino ir Aukščiausioji SSSR atestacinė komisija (taip vadinamoji VAK) Maskvoje. Tai mane net šiek tiek nustebino.

1972 metais Barnaule mirė mano motina, kuri visą laiką svajojo grįžti į Lietuvą ir būti palaidota savo gimtinėje. Jos svajonės neišsipildė, nes ją teko palaidoti Altajuje. Kai Atgimimo laikotarpio pradžioje buvo kilęs palaikų pervežimo į Lietuvą vajus, kuriame ir man teko dalyvauti, aš neišdrįsau pasinaudoti pasitaikiusia proga ir atidėjau tai vėlesniam laikui, nes mano motina gulėjo gerai prižiūrimose kapinėse, kai tuo tarpu daugelio tremtinių kapeliai, išsibarstę po stepes ir taigą, jau baigė nykti. O dabar jau net nežinau, kaip įvykdyti motinos norą. Manau, kad ir tėvas taip pat to norėjo. Tačiau dabar mano tėvų palaikų pervežimas kainuotų labai brangiai, o dėstytojo alga nėra didelė.

Nežinau, ar greitai po motinos mirties aš pats būčiau grįžęs į Lietuvą, nes Sibire turėjau gana daug aspirantų, kuriems faktiškai vadovavau ir negalėjau jų palikti likimo valiai, didelę mokslinę laboratoriją (NIL-1) ir galingą SC, tačiau pats gyvenimas padėjo išspręsti šią problemą.